Nepartiniai aidai
Mindaugas ir mes
Parašė: Arvydas Ugenskis
2020/07/07
Kažkada labai seniai,
Kai dar buvo milžinai,
Jei ne kūnu tai dvasia
Vyrai mūsų šalyje…
Mindaugas tada juos valdė,
Jie kryžiuočiams galvas skaldė,
Gynė kraštą nuo visų,
Ir ne žodžiais, o kardu.
Jei reikėjo kraują liejo,
Savo kūno negailėjo.
Jie į mūšį jojo drąsiai,
Priešą puolė labai narsiai,
Taip, kad gandas apie juos
Sklido gretimuos kraštuos.
Romos popiežius ir tas
Gaudavo šitas žinias.
Karta Mindaugas nusprendė,
Nors jo priešai trukdyt bandė
Tapt karalium Lietuvos,
Dėt karūną ant galvos.
Ir karališka ranka galinga,
Kurt valstybę, stiprią ir didingą.
Didingiausią iš visų
Šalia esančių šalių.
Sveikinimus jam valdovai rašė
Popiežius pakrikštyt prašė,
Tą valstybę už karūną,
Kuri puoštu, na kaip būną:
Ir valdovą ir valstybę
Rodydama jos galybę.
Koronė per Velykas
Parašė: Arvydas Ugenskis
2020/05/18
Velykos jau atėjo,
Margučių užderėjo,
Smagu galėtų būtį,
Nulėkti nors truputį,
Į Palangą ar Nidą
Kurortą gal ir kitą.
Truputi pašėlioti,
Kiaušinius pavolioti.
Įkvėpus tyro oro,
Neveikti nieko doro.
Atsipalaiduoti
Ir leisti sau svajoti…
Tačiau patruliai sako:
Dumk greičiau iš tako.
Suk ienas atgalios,
Nes gausi tuoj baudos.
Čia galvą pakrapštai,
Nusikrenkšti riebiai…
Į šuns dienas visus
Dedu aš virusus.
Ir ypač tą koronės,
Nuleistą be malonės.
Jei jis mane girdėtų, –
Nusprogtų, kaip mat vietoj.
Ir karantinas pasibaigtų,
Vaikai kieme vėl žaistų.
Bet įtariu jis glušas,
Ir velnias dar kaip mūšas.
Kiek daug jau nukentėjo,
Dėl šito štai veikėjo.
Dėl jo ir aš gana ilgai,
O feisbuke, net ir labai,
Turiu ramiai tupėti
Ir niekur nejudėti.
Pasaka Apie Pelę ir Katę
Parašė: Arvydas Ugenskis
2020/05/17
Tupi Katinas po šluota
Mato pelę jis pūkuotą,
Džiaugias katinas labai
Pelei bus tuojau galai.
Tuoj pagaus jis tą pūkuotą,
Minkštą, šiltą uodeguotą.
Darbo greit turės nasrai,
Oi kaip pilvui bus gerai.
Katinas ūsus pašiepia
Ir pačiupti pelę siekia,
O pelė labai gudri
Tupi stalo vidurį.
Sūrį ji skaniai kramsnoja,
Bekramsnodama dūmoja,
Kaip tą rainą ir gauruotą
Apvanot su šita šluota.
Strykt pelė ant šluotos galo,
Šluota ėmė ir pabalo,
Nes užkliudė ji uzboną
Ir išliejo pieno toną.
Pavojinga sąžinė
Parašė: Saulius redaktorius
2020/02/25
Parlamento Pirmininkas apžvelgė salę. Lyg ir tas pats, bet šįkart viskas atrodė kiek kitaip. Pirmoji dienos dalis praėjo sprendžiant procedūrinius dalykus,- priimti Ministrų kabineto atsistatydinimą ir pavesti jiems eiti pareigas, Premjeru paskirti, kultūros ministrą (ne koks pasirinkimas buvo), daugeliui ministerijų vadovaus buvę padėjėjai… Reikėjo numatyti naujų Parlamento rinkimų datą (visi neišvykę parlamentarai padavė atsistatydinimo pareiškimus), tą pačią dieną vyks ir Prezidento rinkimai…
Įdomu, kad tuo metu į Valstybės iždą plaukė pinigai. Ir plaukė tokiais tempais, kad per vieną dieną buvo dvigubai viršyta numatyta mėnesio norma, o pinigai vis plaukė ir plaukė. Atrodė, tartum Valstybės verslininkams prabudo SĄŽINĖ, ir jie skuba sumokėti visus mokesčius, nuslėptus per dešimtis metų… Analogiška situacija susidarė ir socialinio draudimo sistemoje. Atrodytų, niekas nepasikeitė, o Valstybė turtėjo, turtėjo vis labiau ir labiau, ir kas visų įdomiausia, tos vis turtėjančios Valstybės niekas nenorėjo valdyti…
Turėdamas laisvą sekundę Pirmininkas rengė savo kalbą, paskutinę kalbą, kaip Parlamento vadovas. Rašė, plėšė, rašė, plėšė, kol… nusprendė nevargti, o improvizuoti. Tačiau nors valandžiukės, bent jau kalbos planeliui sudaryti jam vis tik reikės. Ir ištaikęs progą, Pirmininkas paskelbė posėdžio pertrauką.
***
Simas Saimauskas taip ir nesurado atsakymo į klausimą,- „Kodėl DABAR?“ Tačiau, atsakymo paieškos atnešė įsitikinimą,- naktį kažkas įvyko. Merų, teisėjų, prokurorų, policijos komisarų savižudybių skaičius naktį ir ryte, buvo dar ne viskas. Viename Sostinės rajonų Simas turėjo pažįstamą komisarą. Ne tiek pažįstamą, jis pats tą žmogų prastūmė iki komisarų, bet šiuo savo poelgiu didžiavosi, nes tai buvo nepaprastai protingas ir SĄŽININgas žmogus.
Jis apsidžiaugė parlamentaro skambučiu, nei kiek nenustebo išgirdęs, apie pastarojo apsisprendimą trauktis, papasakojo, kiek savižudybių, ir dar kokių teko registruoti naktį ir ryte. Ir pabaigoje pasidalino savo samprotavimais,- „O žinai, Simai, gal tai hipnozė, ar kas, bet, taip nebūna. Įsivaizduok, pas mus nuo ryto eilė, norinčių prisipažinti padarę nusikaltimus, dalis policininkų atsistatydino, bet net ne tai keisčiausia. Nuo pirmos valandos nakties rajone, o (aš jau aiškinausi) ir Šalyje neįvyko nei vienas nusikaltimas. Įsivaizduoji, nei vienas. Mūsų rajone per naktį mes fiksuojame apie 10 įvairių pažeidimų. Vakar, po vidurnakčio 15 minučių gavom pranešimą apie apiplėšimą, ir toliau… tuščia, nei vieno pažeidimo. Beje, plėšikai patys atėjo į mūsų skyrių ir prisipažino. Paprasčiausia, taip nebūna, Simai, nebūna…“
Tačiau tai Saimauskui įtakos jau neturėjo. Jis IŠEIS. Prisipažins, gal viskas baigsis lygtinimu, ir eis dėstyti matematiką. Jis mylėjo vaikus, mylėjo tikslias formules ir logikos grožį. Ir visų svarbiausia, jis miegos ramiai. Na, apie kokį žemės ūkį jis gali spręsti? Juokinga.
Ir visai nesvarbu, kas sukėlė visą šią suirutę, svarbiausia, kad viskas vyksta teisingai ir SĄŽININgai, taip ir TURI BŪTI. Tad kelias belieka vienas,- jis IŠEIS.
***
Parlamento Pirmininkas išjungė mobilų telefoną, paliepė sekretorei nieko neleisti ir su niekuo nesujungti. Ir išvis NIEKAM JO NĖRA. Tai JO valanda, JO sprendimas, paskui beliks tik pasekmės, bet sprendimą reiks priimti dabar.
Jis pastūmė į šalį savo prisipažinimą Generaliniam Prokurorui. Dvylika lapų, kuriuos rašė prabudęs trečią valandą nakties. Dvylika lapų nusikaltimų, prasižengimų, kyšių ėmimų, davimų, reikalavimų. Sumos irgi įspūdingos, o ir tai dar ne viskas. Daug ko jis tiesiog neprisiminė, vis tik jis jau seniai, labai seniai politikoje. Kiek visko buvo. Ranka jau kelintą kartą siekė pistoleto, vardinės Šalies Prezidentės dovanos… Ir jau kelintą kartą jį aplankė kitos mintys.
Jis liko Pirmas žmogus Šalyje. Iš trečio jis tapo pirmu. Tegul neilgam, tegul tik iki rinkimų. Bet dabar už šalį ATSAKINGAS jis. Tad ar būtų SĄŽININga dabar pasekti pirmų dviejų Šalies asmenų pavyzdžiu? Jau dabar Šalyje suirutė, jeigu kalbėti tiesiai,- anarchija. Tarsi kažkieno ranka nušluota pasitraukė daugiau kaip du trečdaliai teisėsaugos ir teisėtvarkos, beveik neliko valdžios vietose, iš daugiau kaip dviejų šimtų merų liko dirbti tik trys… Nusižudė arba pasitraukė Mokesčių inspekcijos, socialinio draudimo vadovai. Ir ne tik aukščiausi, o ir rajoniniai. Laimė, kažkaip visi puolė mokėti mokesčius, o ir nusikaltimų, įvertinus, kad dviem trečdaliais sumažėjo policijos, kažkaip nepadaugėjo. Nusikaltimų… Jis surinko vyriausybinį telefoną, ir iš Teisėsaugos ministerijos sužinojo, kad nusikaltimų neužfiksuota nei vieno. Na, nėra,- atsiras. Tai netruks amžinai.
Taip, jis ne šventas, bet dabar atsirado proga nors kažkiek išpirkti savo kaltę. Pirmininkas pakilo nuo stalo, atrakino seifą ir įdėjo ten savo prisipažinimą ir pistoletą. „Iki rinkimų… kiek daug reikia spėti iki rinkimų. Ir jau ne taip, kaip ANKSČIAU“.
Taigi, sprendimas buvo priimtas,- jis – LIKS. Dabar beliko kažkiek pasiruošti kalbai, ne ne paskutiniai. Iki rinkimų jų bus dar ne viena. O dabar aišku tik viena – jis LIEKA.
***
Prabėgus kelioms dienoms, visai kitoje, didelėje valstybėje, vienoje prabangioje viloje susirinko keletas žmonių… Nors jie buvo be uniformų, bet manieros, eisena, žodžiu, viskas, rodė kad tai karininkai. O amžius ir pasitikėjimas savimi,- patikslino, aukšti karininkai. Ir savaime suprantama, uniformų nebuvimas atsakė į paskutinį kalsimą, taip tai žvalgybos karininkai.
– Taigi, eksperimentas baigtas,- pradėjo Vyriausias.- Norėdami sunaikinti valstybę, manau, bet kokią valstybę, nereikia atominio ginklo, raketų, naikintuvų, tankų… Užtenka, kad tos valstybės vadovai taptų SĄŽININgi… Politinis krachas, anarchija ir kokios prognozės? Jūsų skyriaus sumanymas, tęskite.- Pasisuko į kiek jaunesnį kolegą.
– Prognozės… – pamąstęs pradėjo karininkas.- Prognozės geros. Beveik 80 procentų tikimybė, kad jie išsikapstys iš politinės krizės. Rinkimuose laimės mokantys ir norintys vadovauti, beje, kiti net nesibolotiruos į Parlamentą. Jie patys susimažins Parlamentą, atsisakys dviejų trečdalių ministerijų. Jiems beveik nereikės policijos ir teismų, nereikės mokesčių inspekcijos. Nusikaltimų nebus, kaip nebus ir mokesčių slėpimų, korupcijos… Ir Šalis atsisuks į žmogų. Po dviejų metų tai bus puiki šalis… Užsienio politikoje jie laikysis visiško neutraliteto, ko gero, išstos iš karinių sąjungų ir nebus tokie priešiški mums. Aišku, į finansines aukštumas jie nepakils. Laimi tas, kas pažeidžia taisykles, o jie taisyklių nepažeis niekada, tad… Bet jų prekės bus puikios kokybės, nes kiekvienas jas gaminantis į produktą įdės viską ką moka, tad konkurentinėje kovoje jie bus lygūs, net su nesąžiningais. Tad, geros prognozės,- karininkas nusišypsojo.
– Ką gi… Projektą galima laikyti pavykusiu, dabar reiktų gauti prietaiso schemas ir, šiukštu, nebandyti mūsų Šalyje,- Vadovas nusijuokė, kiti vadai nusišypsojo. – Beje, jiems sumokėta?
– Žinoma,- tęsė pirmasis karininkas.- Brėžinius mes jau turime, jie net neįtaria kam dirbo. Tiesa, pora klausimų, aš su Jumis norėsiu šnektelti akis į akį, taip sakant.
– Kad tuoj ir baigiam,- atsakė Vyresnysis. Ir išsprendus keletą smulkmenų, kiti karininkai išskirstė. Beliko Vadas ir projekto kuruotojas.
– Taigi, tiesiai prie reikalo,- pradėjo kuruotojas. Kaip pamenate, mes rašėme, kad už projektą mes mokėsime pusę milijono, o sumokėjome tik šimtą tūkstančių, beje, dolerių, o ne eurų. Va likusieji,- karininkas padėjo nedidelį lagaminuką ant stalo.- Ką su jais?
– Ką su jais? Ką su jais…- nutęsė Vyresnysis. – Valstybei reik grąžinti. Juokauju, -ir pats pratrūko linksmu, užkrečiančiu juoku. – Aišku,- polygiai. Viskas turi būti SĄŽININGA.
– Taip, taip, – tik nusišypsojo kuratorius, jis buvo jaunesnis, tad grąžinti pinigus valstybei, jam neatrodė tokia juokinga mintis. Taip, kvaila, bet ne juokinga.- Svarbiausia – SĄŽININGUMAS.
Po to du žvalgybos vadovai pasidalino valstybės pinigus. SĄŽININGAI.
Du eilėraščiai
Parašė: Saulius redaktorius
2020/02/25
Kada keliai atrodo klaidūs,
Ir pabaiga jau pradžioje.
Melsvoji liūdesio giraitė
Vėl paskandina savyje.
Pavojinga sąžinė (1)
Parašė: Saulius redaktorius
2020/02/25
Kompiuterio laikrodis rodė be penkių pirmą nakties. Išradėjas ir Savininkas stebėjo monitorių. Raudona sinusoidė, bandė vaidinti banguotą jūrą, tačiau bangos vis didėjo. Su kiekvienu ciklu, jos nenumaldomai artėjo prie žymos – 100.
– Ir jeigu tai suveiks…? – Nutraukė tylą Savininkas.
– Pajusime,- atsakė Išradėjas. – Dar nežinau kaip, bet pajusime.
– Ir TAI apims visą ŠALĮ?,- klausimas buvo girdėtas gal dešimt kartų,- Užsakovui tai svarbiausia.
– TAIP,- piktokai ištarė Išradėjas. – Beje, jeigu TAI veiks, gal būtų galima tikėtis premijos? Tiek nemiegotų naktų, tiek tyrimų, prie jūros norisi, kur šilta…
– Kur šilta… Kur šilta… ,- pamėgdžiojo Savininkas. – O vėliau, užsidaryti? Nemokėti niekam? Beje, net jeigu ir pasiseks, ar mums sumokės, dar klausimas.
– Jeigu suveiks,- sumokės. Sąžinė, toks jau dalykas… Išradėjas įdėmiai stebėjo monitorių, sinusoidė peržengė 90…
– Ir tu tiki, kad kažkokia plokštelė užkasta viduryje ŠALIES, visiems pažadins sąžinę, aš pamenu, apie bandymus, pamenu apie rezonansą, bet įdomu tiesiog žmogiškai,- Tu tuo tiki?