Nepartiniai aidai

Pavojinga sąžinė (1)

Saulius redaktorius

Saulius redaktorius

2020-02-25

Kompiuterio laikrodis rodė be penkių pirmą nakties. Išradėjas ir Savininkas stebėjo monitorių. Raudona sinusoidė, bandė vaidinti banguotą jūrą, tačiau bangos vis didėjo. Su kiekvienu ciklu, jos nenumaldomai artėjo prie žymos – 100.

– Ir jeigu tai suveiks…? – Nutraukė tylą Savininkas.
– Pajusime,- atsakė Išradėjas. – Dar nežinau kaip, bet pajusime.
– Ir TAI apims visą ŠALĮ?,- klausimas buvo girdėtas gal dešimt kartų,- Užsakovui tai svarbiausia.
– TAIP,- piktokai ištarė Išradėjas. – Beje, jeigu TAI veiks, gal būtų galima tikėtis premijos? Tiek nemiegotų naktų, tiek tyrimų, prie jūros norisi, kur šilta…
– Kur šilta… Kur šilta… ,- pamėgdžiojo Savininkas. – O vėliau, užsidaryti? Nemokėti niekam? Beje, net jeigu ir pasiseks, ar mums sumokės, dar klausimas.
– Jeigu suveiks,- sumokės. Sąžinė, toks jau dalykas… Išradėjas įdėmiai stebėjo monitorių, sinusoidė peržengė 90…
– Ir tu tiki, kad kažkokia plokštelė užkasta viduryje ŠALIES, visiems pažadins sąžinę, aš pamenu, apie bandymus, pamenu apie rezonansą, bet įdomu tiesiog žmogiškai,- Tu tuo tiki?


– Tuoj pamatysime,- atsakė Išradėjas. Rausva linija beveik lietė 98.
– Beje, o TAI įmanoma išjungti,- dar pasiteiravo savininkas.
– Abejoju, matote, rezonansas sukels jau negrįžtamus pokyčius, ir…- čia rodyklė peržengė 99, ir užkabino 100. Kažkas įvyko.- Beje, turiu prisipažinti, kai kuriuos duomenis savo darbui gavau įsilaužęs į šveicarų ir danų serverius. Ech, reikia jiems pranešti ir kaip nors kompensuoti…
– Būtinai su jais susisiekite,- Savininko balse kažkas pasikeitė.- Beje, eime, dabar Jums įteiksiu premiją, ir dar, rytoj visiems didinu atlyginimus dvigubai, o dėl kompensacijų… Jūs tiek dirbote ir beveik veltui. Na, aš kai ką parduosiu, padengsiu. Ir kaip aš galėjau būti toks neteisingas… .
Kompiuterio laikrodis rodė 01:15. Sinusoidė tapo linija ir ramiai užsnūdo, virš skaičiaus 100, o atskiroje valstybėje N, visiems joje esantiems, prabudo sąžinė…

***

Paprastos, valdančios partijos, iš paprasto valstybės N. parlamento narys, Simas Saimauskas šiąnakt miegojo neramiai. „Reikia, reikia…“ – kirbėjo mintis. Ir tik atsibudus, išgėrus kavos, jis SUVOKĖ.

-Žinai,- tarė jis žmonai,- Gana. Rašau prisipažinimą ir einu pas Generalinį. Ne tam mane rinko Tauta, ne tam…

– Ir aš jaučiu, taip bus teisingiausia. Prarasime automobilius, butus, vilą Italijoje, bet… žinai, negalėjau užmigti, vis mąsčiau. Na kam visa tai, kai nėra miego…

Atsakymas Simo nei kiek nenustebino, taip ji ir turėjo jaustis. Jaustis visą laiką.
Ne, jis nebuvo kažkoks prisiekęs kyšininkas ar vagis. Tiesiog, vienas apmokėtas prabalsavimas, vienas kažkam naudingas projektas, paskui kitas, paskui… O paskui jau ir pradėta ieškoti, o kam iš verslo ryklių reiktų padėti. Jis nebuvo nei galingiausiausias, nei gobšiausias, elgėsi kaip VISI ir gaudavo kaip VISI. Bet TAIP tęstis negalėjo, ne tą jis žadėjo rinkėjams, ne to siekė… Pradžioje juk buvo ir minčių, ir siekių, kur visa tai? Daugiau iš įpratimo jis įsijungė televizorių.

„kol kas įvykio prokuratūra nekomentuoja. Prie nusižudžiusio generalinio prokuroro buvo rastas atsisveikinimo raštelis, kurio turinį tyrėjai atskleisti atsisako“. Po to gerai pažįstama diktorė keistai nutilo. „Žinote, o toliau aš neskaitysiu, tai melas, propoganda, nepatinka, galite mane atleisti, bet ŠITĄ skelbti Šaliai man SĄŽINĖ neleidžia.“ „Jūs eteryje, eteryje“,- iš kažkur girdėjosi duslus balsas. Be žinių, buvo pereita prie orų prognozės…

„Na va, ir šitas susiprato,- pagalvojo Saimauskas apie a.a. Generalinį. – Parašysiu prisipažinimą pačioje prokuratūroje, dabar neaišku net kam adresuoti…“
Greitai apsirengęs ponas parlamentaras išskubėjo pro duris. Iki generalinės prokuratūros buvo 5 minutės kelio, tad Simas automobilio neėmė.

Tik priartėjus prie pastato Seimauskas pamatė besibūriuojančius žmonės. Jau trumparegėmis akimis, jis pamatė pažįstamus veidus,- Parlamento nariai, ministrai, ministrų padėjėjai… Žmonių daugėjo. Tik čia buvo ne išalkusių pensininkų ar nepatenkintų darbo užmokesčiu darbininkų mitingas. Rinkosi minia tų, ką paprasti žmonės vadina ELITU. Ir Simas paskubėjo įsilieti į tą minią.

***

Tuo metu, kitame Miesto pakraštyje, gražioje, medžiais apaugusioje viloje, blaškėsi senas žmogus. Naktį jis bandė pasikarti, bet asmens sargybiniai greitai sureagavo.
„-Aš negaliu, negaliu,- šaukė jis, amžinai prikimusiu balsu,- Su TUO aš neišgyvensiu. Juk dar ir DABAR kai kas tiki manimi, o jūs tik paklausykite.“
Apsauga nenorėjo klausyti, jie norėjo tik atlikti savo pareigą,- išsaugoti patikėtą patriarcho gyvybę. Gydytojas jau vyko į vilą, nors kažin ar jis čia galės ką padėti. O ir kažin ar kas nors išvis galės. Tiesiog reikėjo KITAIP gyventi, tačiau dabar, kai nieko pakeisti jau nebebuvo įmanoma, sargybiniai tik su gailesčiu žvelgė į senuką, kurio vardą kažkada piliečiai skandavo greta Šalies vardo.

***

Jokių prisipažinimų nieks nepriiminėjo. Prokuratūroje vyravo tokia betvarkė, kokia atsirastų drambliui įsisukus į indų parduotuvę. Paaiškėjo, kad generalinio netektis, ne vienintelė. Savo noru, iš gyvenimo pasitraukė Prezidentė, Premjeras, keletas ministrų… Ir dar nemažai buvusių, ir esančių. Baltas kaip popierius Parlamento pirmininkas pasiūlė deputatams grįžti į darbo vietas…
Iki Rūmų buvo netoli, tad Simas, kartu su pora kolegų pasuko link jų. Šiaip gana kalbūs, parlamentarai visą kelią tylėjo. Saimausko kišenėje suskambo telefonas, skambino Partijos Vadas, šiuo metu esantis Briuselyje, ir, nors didelio noro ir nebuvo, parlamentaras perbraukė per ekraną ir ištarė :

– Alio.
– Ir kas gi ten pas jus darosi? Epidemija, karas, revoliucija? – balsas iš už tūkstančio kilometrų skambėjo, lyg pašnekovas būtų šalia.
– Nežinau kaip kiti, bet aš išeinu. Išeinu iš visur, Partijos, Parlamento, politikos. Prisipažinsiu, atsėdėsiu, tada pagalvosiu. Sėdint bus laiko pagalvoti,- Simas drėbė tiesiai.
– Ir kur tu eisi? Ką tu moki? Vadovauji sau žemės ūkio komitetui, apie kurį neturi jokio supratimo, ir visi tik giria. Kur tu rasi geriau?
– Aš ne apie tai. Tiesiog šiandien pajutau,- negaliu daugiau,- Saimausko balsas prislopo. Vis tik Vadas buvo teisus, Simas vadovavo Parlamento Žemės Ūkio komitetui, nors kažkada, neatmenamais laikais, buvo įgijęs matematikos mokytojo specialybę, ir gyvą karvę dažniausia matydavo tik per televizorių. Tačiau anksčiau jis apie tai nesusimąstė, juk kad vadovauti, visai nebūtina išmanyti. Priešingai, mažiau žinai, mažiau galvą skauda.
– Supratau… ,- nutęsė Vadas. – Ir kodėl ten jums visiems vienu metu…

Pokalbis nutrūko. Bet paskutiniai žodžiai parlamentarą privertė susimąstyti.
„O juk taip. Vienu metu, tas iš tiesų keista. Žmonės tokie skirtingi, na taip DABAR jie visi elgiasi teisingai, bet kodėl DABAR??? Kodėl staiga?“

***

Tačiau į šį klausimą Respublikoje tegalėjo atsakyti nedaug žmonių. O vienas iš galinčių atsakyti, tuo metu leido pinigus tarptautiniams pokalbiams, kur anglų-vokiečių-prancūzų kalbų mišiniu bandė išsiaiškinti, kur jam pervesti pinigus, už pavogtą informaciją. Kitame gale pašnekovo niekas žmoniškai nesuprato, ir laikydami bepročiu, padėdavo ragelį. Ir iš tikrųjų, koks gi idiotas, po pusės metų prisipažins, kad įsilaužė į svetimą serverį, kai to niekas nepastebėjo. Na ir glušiai gyvena Šalyje…
(bus daugiau)

Panašūs straipsniai

Komentarų skiltis

Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus

Įrašo “Pavojinga sąžinė (1)” komentarų : 1

  1. Avatar Anonimas parašė:

    yes

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.