Nepartiniai aidai
Iš raudonos į pilką
2020-01-28
Vienoje nedidelėje okupuotoje valstybėje visa valdžia buvo vienos partijos rankose,- „Raudonosios“. Žinoma, ši partija valdė taip, kaip reikia okupantui, bet laikas bėgo, šalies gyventojai sujudo ir išvijo okupantą.
Negalima sakyti, kad aukštieji „Raudonosios“ partijos nariai nenorėjo tos valstybės nepriklausomybės. Juk anksčiau, visas duokles, surinktas iš gyventojų, „raudonieji“ turėjo siųsti okupantui. Žinoma, kažkas ir tiems aukštiesiems nariams likdavo, bet mažai, mažai… O čia, tokios perspektyvos,- viskas ką pasiėmei – Tavo.
Ir štai, valstybė, jos gyventojų dėka išsivadavo, ir atrodė, kad partijai atėjo puikūs laikai,- rink duokles ir džiaukis. Bet iškilo viena problema.
Gyventojai, kad juos kur velniai nujotų, norėjo patys valdyti, arba bent jau pasirinkti, kas juos valdys. O iš vienos partijos, koks čia pasirinkimas? Bet visų baisiausia, kad tuo metu, gyventojai buvo vieningi, taigi pavojingi. Supyks ir nuvers raudonąją partiją.
Bet rado išeitį „raudonieji“, o gal bespalviai pasiūlė. Ir išeitis labai paprasta,- iš „raudonosios“ partijos ir „valdiškųjų bespalvių“, reikia padaryti dvi partijas – „juodąją“ ir „baltąją“. Ir tada žmonės galės rinktis, tačiau nors ir ką jie pasirinktų, valdžioje bus tie patys. „Geras policininkas“ ir „blogas policininkas“, ir nesvarbu, kad vieną kadenciją blogas, o paskui jį pakeičia geras, svarbu abu jie dirba toje pat struktūroje, ir siekia naudos jai – policijai. Tad taip ir su tom partijom. Geras buvo sumanymas, gudrus.
Gerai ir tai, kad visi už „baltieji“ apšauks blogais ir dirbančiais su okupantais, visus tuos, kurie nepalaiko jų. O „juodieji“ lygiai tą patį darys su savo priešininkais. Vienybės neliks. O kai nelieka VIENYBĖS, kas ta Tauta,- daryk su ja ką nori.
Kadangi naujų partijų vadovai buvo ambicingi, net didžiausi skeptikai patikėjo,- o taip, valstybėje demokratija, dvi partijos, ir galime rinktis vienus arba kitus, juk visi matė, kaip tos buvusios raudonosios partijos dalys tarpusavyje riejasi. Šitą matė, šitą rodydavo, o va, kad kai jiems naudinga jie viską susitaria, šitą rodyti pamiršdavo. Kad tada, kai būdavo svarbu JIEMS abi partijos tapdavo vieninga „pilkąja partija“, šito nematė niekas, ir Tauta pasidalinusi į „juodųjų šalininkus“ ir „baltųjų šalininkus“ riejosi tarpusavyje. Vienybė dingo.
Partijos (tiksliau, ta pati partija, buvus raudonoji, dabar pilkoji) pirmiausia sau pajungė spauda. Oi ne, negalvokite nieko blogo, jie korespondentus pašaudė tik pradžioje, o paskui pinigais, pinigais – juos. Ir net savarankiškų, nepalaikančių partijos jie per daug neskriausdavo, tegul sau rašo, kol pinigai pasibaigs.
Žinoma, pilkieji sau pajungė prokuratūrą, teismus, visus saugumus ir kitas baudžiamąsias struktūras, priėmė sau įstatymą, kad tik patekę į Aukščiausią Valdžią partijos gauna lėšų iš gyventojų „partinei veiklai“, o kitų lėšų, kaip ir būti negali. Ir po visų tų pertvarkų, išdidžiai pareiškė,- „kurkitės naujos partijos, kurkitės ir dauginkitės“. Tiesa, kaip joms kurtis ir daugintis, be pinigų, be spaudos palaikymo – nenurodė.
Ir valdė šalį tos dvi susilieją partijos,- juoda ir balta,- pasikeisdamos. Nors, iš tiesų jau daug kas matė tik vieną – pilką partiją. Ir žinoma, kažkokiais stebuklingais būdais į Aukščiausiąją Valdžią patekdavo ir kiti. Bet… jų buvo per mažai, vieni jie negalėdavo, tad turėjo šlietis prie juodų arba baltų, ir taip tapdavo pilkais…
Taip taip, buvo, kas bandydavo apeidamas pilkuosius valdžion pakliūti, bet vienus pilkųjų prokurorai pagriebdavo, tik prie valdžios priartėjus. Kiti, tokie „žalieji“ net į valdžią pateko, bet ten juos jau taip spauda užsipuolė, kad jie iš tos baimės papilkėjo.
Taip ir liko toje valstybėje valdanti pilkuma, per amžių amžius. Viena pilkuma – viena Tiesa…
P.S. Kaip Jūs ir patys supratote, bet kokie atsitiktiniai sutapimai su tikrove GRYNAS ATSITIKTINUMAS. Visa, kas čia parašyta, tik autoriaus fantazija.
Panašūs straipsniai
Komentarų skiltis
Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus
Parašykite komentarą