Nepartiniai aidai
Partinė prostitucija
2021-06-08
Juokaujama, kad pirmoji profesija buvo prostitutės. Antroji – vagies. Ir susiliejus šioms, atsirado trečioji,- politiko. Politikai jungėsi, kūrė partijas, bet štai iš pirmosios profesijos dalies palikimas išliko.
Partinė prostitucija, nuo ko ji prasideda ir kuo baigiasi? Savo laiku, tarybinėje epochoje, buvo toks išsireiškimas liaudyje – „partinė kurva“. Taip buvo išsireiškiama apie partinius idiotus, kurie dėl partijos tėvą, motiną parduotų, bet ką padarytų valdžiai paliepus, kad tik jai įsiteigti. Tai buvo partijai ištikimi (bent tada taip atrodė) jos tarnai.
Partinė prostitucija – tai terminas apibudinantis partinius santykius partijos viduje, tarp jos elito – vadovų ir žemesnio rango narių. Partinę prostituciją besiverčiančius asmenis, su tam tikra išlyga, galima būtų vadinti „partinėm prostitutėm“. Kuo gi skiriasi „partinė kurva“ nuo „partinės prostitutės“. Visų pirma tuo, kad partinės prostitutės neturi ištikimybės jausmo savo partijai. Antra, jų credo būtų – tai partija jiems, o ne jie partijai. Na ir kuo skiriasi prostitutė nuo „partinės prostitutės“? Tuo, kad dirbdama savo darbą prostitutė pilnai suvokia kas ji yra, kai tuo tarpu partinė prostitutė tokią save nelaiko ir net nesuvokia esanti tokia. Štai čia ir yra ta išlyga, dėl kurios vienareikšmiškai sunku pavadinti partijoje esantį žmogų partine prostitute, nors jis praktiškai ir pardavinėja save.
Ar visi partiniai yra partinės prostitutės? Žinoma ne. Kaip identifikuoti partine prostitucija besiverčiantį partietį? Pagrindinis požymis būtų – aklas pritarimas partijos viršūnėms, bet kokiu klausimu ir jų valios vykdymas. Na ir savaime suprantama naudos gavimas už savo nuomonės(principų) neturėjimą. Partinė prostitucija prasideda tada, kai žmogus partijos šulams pasakius „reikia“ pritaria jų planams, ir balsuoja už juos. Nors pats turi visai kitokią nuomonę. Tokį lojalų partietį šulas, kuris paprastai būna geras demagogas, turintis oratoriškų gebėjimų ir mokantis gerai kalbėti(kitaip dar vadinamas partijos garvežys, tempiantis rinkimų sąrašą), įtraukia į partijos sąrašą seimo rinkimuose arba leidžia nuo partijos kandidatuoti vienmandatėse apygardose.
Pats demagogas taip pat tupi sąraše, bet tuo pačiu eina ir į vienmandatę. Dažniausiai tokie juose ir laimi, nes be mokėjimo mulkinti žmones, jie dar turi savo žinioje rimtus partijos resursus. Laimėjęs vienmandatę jis ramiu veidu braukia save iš partijos sąrašo, taip spjaudamas ant tų, kurie už tą sąrašą balsavo, jį reitingavo. Ir gal but visai nenorėjo, kad vietoj jo atsirastų koks nors Petras ar Onutė (gal dėl per žemo jų intelekto). O Onutė ar Petras pralindę į Seimą gerai žino ten sėdėdami, kam reikia balsavimo metu žiūrėti į dantis, nes priešingu atveju į sąrašą daugiau nepapulsi. Tačiau nei Onutė nei Petras niekaip nesutiks, kad jie užsiiminėja partine prostitucija. Jau nekalbu apie šulą demagogą.
O kuo gi baigiasi partinė prostitucija? Tuo, kad partiniai funkcionieriai be jokiu skrupulų lenda patys ir kiša savus į įvairias jų partijoms pavaldžias valstybines struktūras. Neatsižvelgdami nei į kompetenciją nei į intelektą. Šie savo ruožtu tuos ūkio subjektus paverčia partijų bastionais. Išstumdami iš jų gerus darbuotojus, rimtus profesionalus. Blogiausia tai, kad jie lenda ne tik į aukštąsias mokyklas, universitetus, bet ir į mokyklas ir net į darželius. Netikšos direktoriai ir jų partiniai padlaižiai tiesiogine ta žodžio prasme žaloja mūsų vaikus – mūsų ateitį. Mūsų ūkis, dėl į jį prilindusio partinio balasto, dėl jo nekompetencijos patiria milijardinius nuostolius.
Panašūs straipsniai
Komentarų skiltis
Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus
Taip ir vyksta Lietuvoje, ką akivaizdžiai matoma po kiekvienų rinkimų, vos ne dauguma veidų nesikeičia, kaip ir valstybės valdymas, nei geriau, nei blogiau, sena vaga per visus trisdešimt metų.
Thanks for the useful information
This is useful information