Nepartiniai aidai

Nuo nepriklausomybės iki partinės diktatūros

Saulius redaktorius

Saulius redaktorius

2020-01-28

Kažkada, mes galvojome kad kursime savo Valstybę. Kad mes išsirinksime protingiausius, kurie valdys, bet ir tie protingiausi, prieš priimdami sprendimus tarsis su Tauta.

Kas gavosi? Valdžią okupavo partijos. Esmė ne protingesni, o KOKIOS partijos atstovas esi. Seimūnai nesitaria su mumis, jie siaurame partiniame rate tariasi tarpusavyje. Jie priima sprendimus ne mums, o palankius Jiems, Juos remiančioms firmoms, Jų paskirtiems žemesnio rango valdininkams. Rūpinimasis Tauta ir Lietuva liko tik žodžiuose, veiksmuose tik partinė nauda.

Kažkada mes dar buvome reikalingi. Jeigu ne mūsų pasiaukojantis Bokšto, Parlamento gynimas, jokios Nepriklausomybės ir būti nebūtų. Jeigu ne pirmieji rinkimai, iškėlę Sąjūdį, kuriose buvo toks aktyvus dalyvavimas, jeigu ne pirmasis Referendumas dėl nepriklausomybės,- tie, kurie dabar skelbiasi atnešę Nepriklausomybę būtų likę eiliniais valdininkais. Mes tikėjomės, kad būsime reikalingi visada.

O išėjo taip, kad likome reikalingi tik mokesčius susimokėti. Į rinkimus, mes galime net neiti, jau esantys 141 nubalsuos už save ir… TO UŽTEKS. Bet, žinoma, žinoma, balsuojančių bus daugiau. Juk už PARTIJAS prabalsuos tų partijų nariai. Bet kas balsuos už mus, kas balsuos už Lietuvą, už Tautą? Tokių nereikia? Dabartiniai partokratinei diktatūrai – nereikia.

Kažkada mes buvome vieningi. Mes neturėjome ginklų, neturėjome tankų, bet VIENYBĖ mus darė stipresniais už žymiai galingesnį priešą. Partijos mus išskaidė, į savo tarpą priimdamos tik tuos, kurie ištikimi tų partijų vadukų valdžios ir naudos siekiui. Kitus atmesdami, sušaudydami guminėmis kulkomis, uždrausdami arčiau kaip 75 metrus artintis prie Seimo. To Seimo, kurį mes apgynėme.

Ir skaldymas tęsiasi. Kuriasi naujos partijos, partijėlės, judėjimai ir santalkos. Kuriasi su vienu tikslu,- bet kokiais būdais patekti į valdžią, o jau TEN pasirūpinti SAVŲ darinių, o ne mūsų interesais.

68 procentai Lietuvos gyventojų nepasitiki partijomis. Tai daugiau negu du trečdaliai, tai – TIKRA DAUGUMA. Tačiau… partijos į tai net nekreipia dėmesio. Nepasitiki, tai nepasitiki, svarbu, kad yra, kas už jas balsuos, ir jų nariai toliau sėdės savo šiltose kėdėse rūpindamiesi savo ir kitų partinių narių gerove. Apie demokratiją, prisimenant šiuos skaičius, kalbėti net kvaila. Kokia demokratija, kai du trečdaliai Lietuvos PRIEŠ partijas?

Partijų diktatūra priėjo iki to, kad mes, daugiausia ta dauguma, kurie prieš jas pasisako, dar ir turime juos dotuoti. Didžiąją dalį partijų biudžeto, sudaro MŪSŲ UŽDIRBTI pinigai, beje, paskirstyti ne pagal partijų narių skaičių, o pagal tai, kaip partija sudalyvavo rinkimuose. Netgi įstatymiškai tikslingai proteguojamos tik dvi partijos,- konservatorių ir socdemų. Nenuostabu, pažvelgus, kas tokius partijų finansavimo nuostatus priėmė.

Daug dar ką galima parašyti. Pasiliksiu tai kitam kartui. Pabaigai tik pasakysiu,- o gal galima kitaip? Gal galima Tautai būti valstybės suverenu? Gal reiktų VEIKTI? Siūlyčiau apie tai susimąstyti.

Panašūs straipsniai

Komentarų skiltis

Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.