Nepartiniai aidai
Realybės žemėlapiai (2)
2020-02-26
Trumpai užsiminsiu dar apie vieną realybės žemėlapį, jis nėra toks populiarus, bet… visokiausių kazino, finansinių piramidžių, ir „aš jau milijonierius, norėčiau, kad tokiu taptumėte ir Jūs“ dėka, vėl kelia galvą. Taigi pasaulėvaizdis – LOŠIMAS.
Taisyklės paprastos, kuo mažiau įdėti ir kuo daugiau pasiimti. Bankas „Sekundė“ kiek padidino mūsų imunitetą šiam žemėlapiai, bet va, visai neseniai pastebėjau internete,- „Garantuotas laimėjimas kazino“. Šiaip viskas teisingai, pagal paprastą dvigubinimo sistemą, vistiek, laimės… kazino. Ir nors „metodo“ kūrėjai Jums pateikia tikimybių teoriją, kad dvigubindami sumą, Jūs net ir po 10 nesėkmingų bandymų, vis tiek uždirbsite, nes 11 nesėkmingo bandymo tikimybė tokia maža, tokia maža… Jie pamiršta pasakyti, kad ir Jūsų uždarbis, deja, menkas, o va, bandymų skaičius vis didėja. O kai didės bandymų skaičius, ta maža tikimybė taps jau oho, kokia nemaža. Žodžiu,- „atsiųskite mums 100 eurų, ir Jūs laimėsite gražią maikutė, su Jums tinkančiu užrašu „Durnius“.
Kad šis žemėlapis destrukcinis įrodyti paprasčiau nei paprasta. Pralošiama viskas, neretai net ir gyvybė. Ir deja, deja, toks jau Visatos dėsnis, tik įdėtos pastangos, pinigai ar laikas atneša turtus. Ir nėra sistemos galinčios tai apgauti.
Bet grįžkime prie ankstesnių realybės žemėlapių. Taigi, egocentristas. „Kadangi jau aš pasaulio bamba, tai ir viską žinau geriau už kitus, ir jokie patarimai man negalioja. Kas sakė, kad šis grybas nuodingas? Tai Jums jis nuodingas, o man vieni niekai. Kas sakė, kad kad aš turiu saugotis kelyje, tegul automobiliai manęs saugosi…“ Žodžiu, dėl panašių pažiūrų egocentristai retokai sulaukia solidaus amžiaus. Tiesa, tiesa, kartais mūsų egocentrizmas pabunda, ypač sužadintas šūkių,- „Gyvenimas vienas – tik Jūs vertas geriausio“ (pamąsčius, o kodėl aš? Na, kodėl aš, tai aišku, bet kodėl TIK aš?), tačiau atmiežtas kitais pasaulėvaizdžius jis jau nebe toks mirtinas. Išlavintas egocentristas jau nelįs į upę, jeigu jį įspėjo, kad joje pilna piranijų. Jis pirma ranką įkiš. Tad be rankos, bet nors gyvas.
O štai varžybų dalyvius be galo myli darbdaviai. Taip, tie vadinamieji „darboholikai“ tikrų tikriausi vaikai užstrigę varžybų stadijoje. Kad pasiekti savo jis dirbs ir 24 valandas per parą. Tačiau jo uždirbta vila, naujais automobiliais ir milijonais bankuose pasinaudos jų našlės. Dažniausia jaunos ir gražios (juk reikia turėti gražiausią, na bent gražesnę už Petro). Taigi, jie išsilies išeikvos energiją ir… nepasinaudos savo darbo vaisiais. Beje, jie, kaip ir visi kiti destrukcinių pasaulėvaizdžių dalyviai nesugebės atsakyti į klausimą,- „o kam man visa tai?“ Kam tos jachtos, kai bijau jūros ligos, kaip iškart važiuoti su trimis automobiliais? Kam? Bet reikia, reikia, kad būti pirmu, ar bent jau dešimtuke…
Moteriškos varžybos – brangiausios suknelės, kvepalai, papuošalai, turtingiausi vyrai, ir kas baisiausia vaikai. „Mano vaikiukas jau moka anglų, vokiečių ir prancūzų kalbas“ Nors mažulis dar ir lietuviškai ne viską supranta. „O va mano, be kalbų, dar studijuoja aukštąją matematiką, branduolinę fiziką“… Varžybos tęsiasi. Kaip ir vaikystė. Mamų.
Karas, jau pavadinimas pasako, kad tiek partijose, tiek išvis valstybinėse, ir beje, tiek pat kriminalinėse struktūrose tokius žmonės „mylės ir gerbs“ (kol jie gyvens ar bus reikalingi). Beje, įdomus akcentas,- matydami sovietinio kino vaizdus, kai sovietinis karys su riksmu „Za Rodinu, za Stalina (už Tėvynę, už Staliną)“ šoka ant fašistų kulkosvaidžio (kol visas kruvinas susmunka,- mes šyptelime. O štai daugelis iš tų šyptelėjusių, paklausti,- „už Tėvynę gyvybę paaukotų“… Įdomu, ar ne?
Bet nenukrypkime. Taigi, yra priešas. nesvarbu kas jis, kaimynas, kita kriminalinė grupuotė, kita partija, kita valstybė. Yra grupė, komanda,- „mes geriečiai“. Ir priešui reikia kuo labiau pakenkti. Šiam atvejui labai tinkamas anekdotas:
„Dievas pasiūlo žmogui visko ko jis nori, tačiau kaimynas (priešas) gaus dvigubai daugiau. Žmogutis ilgai nemąsto: „Išdurk man vieną akį, Viešpatie“
Tikrovėje būna dar baisiau. Kartais „mūsų geriečiai“ pasirengę paaukoti abi akis, kad blogietis nors vieną prarastų. Ir vėl klausimas,- „o kam mums to reikia?“ Tegul kitas turi kad ir šešias, aštuonias akis, kad tik mano abi matytų. Bet taip mąstome mes, „jaunuoliškas“ pasaulėvaizdis verčia mąstyti kitaip. Mąstyti… Tiek to, pavadinkime taip.
Tiek apie destrukcinius žemėlapius ar pasaulėvaizdžius. Tiesa, dar vienas pastebėjimas. Kažkiek tų pasaulėvaizdžių likę visuose mumyse. Bent menkutė dalis. Tačiau, išimtinais atvejais, stresas, didelis alkoholio ar narkotikų kiekis, ir mes nukrentame į tą vaikystės pakopą. Būna, ir ne kartą tai matėte ir girdėjote.
Kitoje dalyje susipažinsime su populiaresniais nedestrucinis pasaulėvaizdžiais. O dabar apsidairykite aplinkui, pasižiūrėkite TV, ar nepasidarė įdomiau ir… aiškiau.
Panašūs straipsniai
Komentarų skiltis
Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus
Parašykite komentarą