Nepartiniai aidai
Laisvos valstybės sėkmės garantas – laisvi, pilnateisiai piliečiai
2020-03-11
Bet kokia laisvė yra sąlyginė: Valstybė niekada nebus visiškai laisva nuo ją supančio pasaulio, nuo santykio su kitomis valstybėmis, tačiau turinti nepriklausomą, savą, kitų valstybių nekontroliuojamą, valstybės valdymo sistemą , valstybė pakankamai laisva, spręsti savo egzistencinius klausimus.
Kiek teisių ir laisvių turi piliečiai, kiek jie jaučiasi savo valstybės šeimininkais priklauso nuo esamos valstybėje santvarkos. Nedemokratinėse valstybėse, pilietinės laisvės ribojamos diktatorinių režimų. Juose sprendimai, priimami diktatoriškai, nepaisant piliečių, nesitariant su jais, todėl ne visados atspindi piliečių teisėtus lūkesčius, kelia pilietinį nepasitenkinimą, nusivylimą, nepasitikėjimą savo valstybe, daro ją silpną ir pažeidžiamą.
Demokratinėse valstybėse, kur sprendimai priimami visos pilietinės visuomenės bendrų susitarimų principu, nepalyginamai geriau užtikrinama pilietinė darna, gerovė, teisingumas, saugumas ir taikus visuomenės bendrabūvis. Pavyzdys – Šveicarija, jos santvarka, nuo senų laikų demokratiškiausia pasaulyje, to pasekmė – du šimtai metų, taikus, solidarus ir klestintis, įvairiatautės visuomenės gyvenimas.
Kodėl prieš trisdešimt metų mūsų Tauta išsilaisvinusi iš svetimos valstybės priklausomybės, nepasekė Šveicarijos pavyzdžiu, nepritaikė joje egzistuojantį demokratinį valdymo modelį, kodėl mūsų visuomenė tapo diktatoriškai valdoma rinkimus laimėjusių, pastoviai tarpusavyje besiriejančių dėl valdžios, grupuočių, paaiškinimas gali būti tik vienas: Tai lėmė, atgimimo laikais, visuomenės besąlygiškas pasitikėjimas atgimimo lyderiais, o lyderių, gavusių Tautos mandatą atstovauti, begalinis noras valdyti Tautą, su ja nesitariant.
Gal ir ne visi išrinktieji buvo savanaudiški, gal jų dalis nuoširdžiai ir naiviai tikėjo savo išskirtiniais sugebėjimais ir norėjo „ gelbėti“ Tautą – sukurti jai „gerovės“ Lietuvą, be jos įsikišimo. Gal… bet keisčiausia tai, kad nors, tris dešimtmečius besitęsiantis „gelbėtojų„ projektas, ne tik kad nepasiteisino, bet artina Lietuvos Valstybę ir Tautą prie išnykimo, jo populiarumas nesumenkęs ir ateinančių rinkimų fone – randasi nauji gelbėtojai, kuriantys naujas partijas su naujomis gražiausiomis gelbėjimo programomis: – ugdyti, siekti, skatinti, remti, sudaryti, globoti, užtikrinti… ir t.t. ir panašiai: – tik išrinkit mus ir gyvensite kaip rojuje. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Šveicarijoje niekas nieko negelbsti. Ten ne partijos, ne biurokratija, ne politikai, o patys piliečiai sprendžia kas yra svarbu jiems, jų valstybei. Tik sužinoję piliečių valią, politikai gali imtis jos įgyvendinimo.. Beje ir į politiką tokių varžytinių kaip Lietuvoje, Šveicarijoje nėra, nes ten nėra korupcijos, nėra galimybės valdžią panaudoti savanaudiškiems tikslams. Šveicarijoje atstovavimas – atsakingas pilietinis veiksmas, garbingas įsipareigojimas savo valstybei, savo rinkėjams.
Tęsiant Šveicarijos temą, norisi paminėti, kad ten centrinė valdžia, nuo 1848metų Konstitucijos priėmimo, atsako tik už vieningą gynybos, užsienio ir prekybos politiką. Kitus, visuomenei reikalingus sprendimus priima savarankiški kantonai ir savarankiškos seniūnijų bendruomenės. Dėl šios priežasties ir Šveicarijos vyriausybė – neturintis analogų pasaulyje darinys. Ją sudaro septyni ministrai. Vyriausybėje nėra premjero. Vyriausybės posėdžiams pirmininkauja kas metus iš tų pačių septynių ministrų paeiliui renkamas federacijos prezidentas, kurio pareigos labai jau simbolinės: sutikti užsienio svečius, atstovauti Šveicariją užsienyje.
Tikra demokratija, Šveicariją pavertė neįveikiama tvirtove, o piliečius, neįveikiamais jos gynėjais. Nei vienos kitos Europos valstybės piliečiai neprilygs šveicarams savo patriotiškumu, atsidavimu valstybei. Kiekvienas šveicaras – kareivis. Kiekvienas namas – tvirtovė su bunkeriu karo atveju. Kiekvienas tiltas, kalnų kelias užminuotas, priešui užpuolus per kelias minutes gali išlėkti į orą. Tai vadinama “ginkluotu neutralitetu”, saugančiu Šveicarų taikų gyvenimą.
Iš to galima daryti išvadą, kad:
Šveicarija tokia galinga, vieninga ir klestinti, nes svarbiausia grandis jos valstybėje – pilietis ir bendruomenė, pati sprendžianti kokias mokesčiais apsidėti, kiek valdininkų išlaikyti, kokius kelius remontuoti, pastatus statyti, ar kitus sprendimus priimti.
Lietuva praskolinta, susipriešinusi, nelaiminga, nykstanti, nes Lietuvos eilinis pilietis ir vietos bendruomenė beteisiai, o diktatorines galias išrinktiesiems suteikianti ir jiems savivaliauti leidžianti valstybės valdymo sistema, beviltiškai išsigimusi.
Gal vertėtų visiems Lietuvos piliečiams padaryti išvadas : einantiems atstovauti, nesiekti gelbėtojų statuso, ne gelbėjimo programas kurti, bet perduoti Lietuvos piliečiams teisę, visiems bendrai rūpintis Lietuvos reikalais. O eiliniams rinkėjams nustoti stengtis išsirinkti gerus gelbėtojus, bet pasijusti, oriais ir atsakingais savo šalies šeimininkais, atsiimti savo konstitucines teises iš tris dešimtmečius Lietuvą nesėkmingai valdžiusiųjų ir suvienytomis pastangomis, imtis Lietuvos kūrimo reikalų, kaip tai, savo šalyje, sėkmingai daro šveicarai.
Panašūs straipsniai
Komentarų skiltis
Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus
Tai aš jau seniai sakiau ir žinau, kad su žmonėmis kalbėtis reikia. Visur. Galima ir autobusiuke, kuriame per penkias kelionės minutes sužinojau, kad: 1. Gydytojai palieka būti ligoninėse tik tada, kai jiems kyšį duodi; 2. Lietuviai – bailiai; 3. Vairuotojas eitų balsuoti, jei individualiai veiklai būtų žalia šviesa. Tik penkias minutes važiavau, tai bėdų sąrašo tęsti negaliu.
Na lietuviai ne didesni bailiai, nei aplinkinės tautos. Bet savanaudiški tai tikrai ir prisitaikėliai didžiuliai. Yra ir gerų pas mus savybių, bet šitos pagrinde kiša koja, kai kalbam apie valstybę.
Asociacija "Nepartinis Aljansas" būtent tam ir įsikūrė, kad žmonėms padėtų susivokti, jog Lietuva ne tuo keliu eina ir laikas būtų keisti kursą.
Straipsnį ne nuobodu skaityti, ypač nemažai informacijos apie Šveicarijos savivaldą. Mes per 30 metų, keikdami ir kritikuodami politikus jau gerai žinome visas šalies problemas. Toliau apie tai kalbėti nebėra prasmės. Arvydas sako, kad Lietuva eina ne tuo keliu. Kad sparčiau žingsniuotume į tikslą, reikėtų pasirinkti ne duobėtą žvyrkelį, bet šiuolaikinį, greitaeigį kelią. Ar gali kas nors parodyti kur tas kelias yra? Aš galvoju, kad jį dar teks nutiesti, bet pirmiausia suprojektuoti. Tam reikalingas pokytis mūsų mąstyme. Kalbos. straipsniai ir komentarai turi būti nukreipti svarbiausių problemų sprendimui, projektų rengimui ir jų įgyvendinimui. Kalbėti, kritikuoti gerai išmokome, bet mums labai trūksta praktinės veiklos. Tai yra, mūsų veiklumas daug atsilieka nuo sąmonės. Čia yra didžiausias stabdys mūsų vystymuisi. Kviečiu visus pasukti praktinės veiklos didinimo kryptimi. Kai pasuksime geresniu keliu, tuomet bus galima jau realiau galvoti apie Šveicarijos patirtį.