Nepartiniai aidai
Paprasta laimė (2)
2020-02-26
Taigi, laimė…Ko gero lengviau būtų atsakyti, kas mus daro nelaimingais. Pabandykime sudėlioti.
1. Liga,- taip, net nereikia sunkios ir nepagydomos ligos. Įsivaizduokime laimingą žmogų kuriam skauda dantį, sunku?
2. Skurdas. Čia reiktų dėti riebų riebų klaustuką. Motina Terezė neturėjo nieko, bet buvo laiminga. Arba ką turėjo Buda?
Tačiau iš kitos pusės,- jeigu mes alkani, jeigu nežinome ką rytoj valgys mūsų vaikai, ar galime jausti gyvenimo pilnatvę? Ir va čia prasideda…
Vaikams reikia gero maisto, o ir mums būtų gerai, galų gale tai susieją ir su sveikata. Geras maistas, kaip taisyklė, brangus. O geriau jo važiuoti su automobiliu, dar geriau su geru automobiliu, ir atsivežti jį į savo namą, o dar geriau pilį… Ir kur tas tarpas kada bus gana? Jos paprasčiausia nėra.
Pamenu vieną atvejį, kai krizės metu vienas, vokiečių ar austrų verslininkas labai nusigyveno. Jis prarado apie ketvirtį savo turto. Iš 400 mln dolerių jam liko tik 300… Tokio skurdo jis pakęsti negalėjo ir… Nusišovė.
Taigi, galbūt skurdu laikykime tai, kai žmogus negali sau leisti normaliai pavalgyti. Manyčiau, tokių čia nėra, tad šį aspektą galima kaip ir atmesti.
3. Baimės. Žmogus kuris bijo negali jausti gyvenimo pilnatvės. O bijome mes visko,- teroristų, valdininkų, turto praradimo, Dievo rūstybės, vaiduoklių, gyvačių, kitų žmonių, būti nesuprasti, būti apkalbėti… Ko gero lengviau būtų išvardinti ko nebijome. Baimės tokia įdomi tema, kad apie jas gal pakalbėsime atskirai, bet su vienu turime sutikti, jeigu kažko bijai, apie kokią laimę galima kalbėti?
4. ????
Gal kažką praleidau? Bet… Lyg ir viskas sutelpa į aukščiau išdėstytas tris kategorijas. Taip, kad būtume laimingi, mes turime būti mylimi, įvertinti ir t.t. Bet… Tai juk baimės. Baimė būti neįvertintam, baimė būti nemylimam, nesuprastam, paliktam…
Tad, tarkim, nieko nepraleidau. Jeigu vis tik praleidau, tai parašysite,- pridėsiu. Jeigu nieko nepraleidau, vis tiek parašykite,- nedėsiu. Sutarėm? Tada toliau.
Pirmiausia, sveikata ir skurdas. O ką mes darome, kad būtume sveiki ir turtingi. Mes visi žinome ką turime daryti, bet ką IŠ TIKRŲJŲ darome? Dar paprasčiau, kada paskutinį kartą darėte rytinę mankštą? Ir po šaltu dušu po to apsiprausėte,- didvyriai. Aha, kad neskurstumėte Jūs einate į darbą,- pagirtina. Tačiau, deja, darbas ir yra tik tam, kad neskurstume. Ypač nemėgiamas darbas. Bet mes į jį einame, nors jaučiame, kad kažką prarandame. O kaip gi kitaip,- „tas darbas, šiaip sau, ir moka mažai, bet dabar tokia bedarbystė…“ Nevarkite. Aplinkinių (ypač kažko pasiekusių) Jūs neapgausite, neapgausite ir savęs.
Kadangi šis klausimas išeina iš už temos ribų, tik paminėsiu, kad nemėgiamas darbas nieko nepadarė nei turtingu, nei laimingu. Patikėkite. Googlinau turtingus ir laimingus žmonės, ir nė vienas iš jų nedirbo to ko nemėgo. Logiška,- mėgstu, domiuosi, bandau, darau dar geriau, tampu savo srities ekspertu, tampu labiau reikalingas, mano kaina kyla ir t.t. Iki lygio,- aš pats nustatau sau kainą. Prie konvejerio taip nesigaus, deja… Tačiau jeigu iki čia perskaitėte, Jūs nestovite prie konvejerio arba stovite tik laikinai (būna ir taip).
Tiek apie ryškias kliūtis, kitus pamąstymus šia tema skaitykite toliau.
Panašūs straipsniai
Komentarų skiltis
Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus
Parašykite komentarą