Nepartiniai aidai

Pasiklydus tarp vadukų ir idėjų

Saulius redaktorius

Saulius redaktorius

2020-05-29

Laužų šviesoje transe sukosi kūnai. Būgnų dundesys, gandonešių šūksniai, naktinių paukščių čiulbėjimas tik stiprino minios ekstazę ir kai ji pasiekė aukščiausią tašką, į rato vidurį išėjo Didysis Žynys. „Džiunglių įstatymas nurodo, kad Vadas Mėlynoji Tulpė turi pasitraukti į Pensijos slėnį“,- ištarė jis. Ir pasiglostęs menką barzdelę tęsė: „Bet mes turime Naują Vadą, juo tampa Taškuotoji Nendrė. Nuo dabar, mėlynieji totemai jau negins Jūsų nuo priešų ir piktų dvasių. Norėdami nuo jų apsisaugoti, privalote nešioti taškuotuosius totemus“. Gentis kiek patylėjo, o paskui pasigirdo pritariantys riksmai… Mėlynoji Tulpė pakilo nuo Valdovo Kelmo, užleisdami jį Taškuotajai Nendrei. Minia vėl artėjo prie ekstazės…


Kažkada Lietuvą vienijo viena IDĖJA – Nepriklausomybė. Ir buvo visai nesvarbu kas tą idėją įgyvendins. Būtent idėja, o ne kažkoks asmuo suvienijo tautą, prisiminkime, juk tada buvome vieningi kaip niekad, ir tik pradėjus lįsti įvairiausiems vadukams, mes vėl susiskaldėme. Šokiai aplink laužus, būgnų dundėjimas,- prasidėjo.

Pirmosios valdančios partijos Lietuvoje – tipiški vadukų pasekėjų klanai. A. Brazausko palaikytojai kovėsi su V. Landsbergio palaikytojais. Idėjos, kaip sukurti stiprią valstybę neturėjo nei vieni, nei kiti. Išliekant objektyviems reiktų pripažinti, Nepriklausomybės aušroje buvo svarbu tik reaguoti į aplinkybes ir išlaikyti valstybę, idėjos buvo ne taip svarbu.

Kiek vėliau jau atsirado klausimas,- „o kaip gyvensime ir kaip to pasieksime?“ Atrodytų, pats laikas būtų kauptis idėjoms. Deja, iki pat A. Brazausko mirties, partijos buvo vadukų, o ne idėjų.

Skirtumas didelis, idėjoms reikia jų įgyvendintojų, žmonių, kurie dirbtų, aukotų laiką, jėgas, kad mintis taptų kūnu, kad Tauta gyventų geriau. Vadukams gi užtenka pasekėjų,- nemąstančių fanatikų, įsitikinusių vaduko neklystamumu, ir pasiryžusių eiti paskui jį, visiškai nesvarbu, ar jis tik sau žinomais keliais vedžios pasekėjus dešimtmečiais dykumoje, ar iš kart nuves tiesiai į bedugnę. Žinoma, būgnų sukeltoje ekstazėje, fanatikų minioje žingsnis į bedugnę ne toks ir baisus.

Idėjų esminis bruožas – konstruktyvumas. Jos ragina kurti. Vadukai gi sieks destruktyvumo, įsitvirtinti, užgožti kitą vaduką su visais jo sekėjais. „Skaldyk ir valdyk“. O valdo juk ne idėjos…

Priešas – neatskiriama vadukų ideologijos dalis. Juk vadukai – neklystantys, ir jeigu dažnos jų kvailystės patiria fiasko gyvenime,- kaltas priešas. Patogumo dėlei, priešas yra vienas, pagrindinis, kaip taisyklė – stiprus ir neįveikiamas. O dar yra tarnaujantys priešui,- čia jau visi, kurie nepritaria ar kritikuoja vaduko klaną. Su tokiais galima ir vaizdingai susidoroti, ir paaukoti juos gerosioms dvasioms, ir vėl aidint būgnams.

Vadukai labiau traukia ribotą ir fanatišką auditoriją. Juk nereik galvoti, tik klausyti. Nereikia gilintis, abejoti, o tik tikėti. Bet kokioje diskusijose vadukų gerbėjus atskirsite paprastai – tai jie agresyviausi, jie neturi argumentų, bet iš kart Jus apskelbs priešu. Beje, ne vaduko priešu, o Tautos, valstybės.

Nenoriu neigti asmenybių įtakos istorijoje. Tačiau, Lietuvoje tų istorinių asmenybių NEBUVO po Vytauto Didžiojo laikų. Paprasčiausia VADĄ, sugebantį patraukti paskui save minias, reiktų skirti nuo vaduko, kuris… jeigu ką ir patraukia paskui save, tai „megztąsias beretes“…

Kalbant apie asmenybes, turbūt sutiksite, kad nei Napoleonui, nei Gandžiui nereikėjo kad juos „sukurtų“. Įdomu, kad tuometinės medijos jiems buvo netgi priešiškos. Matyt, tuo TIKRAS VADAS ir skiriasi nuo vaduko. Juk jeigu ne pats vadukas, ar pamaloninta žiniasklaida mums nepieštų žavių ir spalvingų jo portretų,- mes net nežinotume apie jų egzistavimą. Vadai – natūralūs, vadukai sintetiniai,- reklaminėmis priemonėmis sukurti (štai štai tie vis minimi būgnai).

Nuo vadukų skiriasi ir lyderiai. Būtent jie turėjo būti partijų pagrindu. Lyderio vaidmuo – atsakomybė už sprendimus. Ir jeigu vadukas dėl visų nesėkmių kaltins priešą, lyderis atsakomybę prisiims pats. Lyderiui svarbu jo komandos rezultatas, vadukui – kad visi apie jį gerai galvotų. Štai todėl ir pasakomi žodžiai,- „krizę mes įveikėme puikiai, bet dėl priešiškų jėgų įtakos rinkėjai pasirinko ne tuos.“ (ech, tos piktosios dvasios) Kitas tipinis,- „žiniasklaida ir daugelis draugų palaikė labi jau blogai, bet vis tiek mano rezultatai buvo puikūs“ (kokie visi blogi, tik aš – baltas pūkuotas…)

Lyderis iškelia idėją, eina paskui idėją, įgyvendina idėją. Vadukas paskelbia, kaip taisyklė, pasisavintą idėją, ir… laukia kol ją kas įgyvendins. Beje, jeigu ji bus sėkmingai įgyvendinta, jis atlėks į Valdovų Kelmų dalybas, o nepasisekus… greit suras kaltų.

Ruošiausi aprašyti, o vis tik kurios partijos labiau prie idėjų, o kurios prie vadukų. Bet ar verta? Juk ir taip kiekvienas supras ir įsivertins pats. Tai nesunku, o užuominų daugiau negu reikia.

Prieš grįžtant, prie pradžioje minėtos afrikiečių genties, lyg ir reiktų atsakymo, o ką gi rinktis,- idėjas ar vadukus? Šį klausimą paliksiu be atsakymo. Tik priminsiu, vieną senų laikų dvieilį:
„Vadas liaudį veda,
Liaudis skersą deda“


Nespėjus naujajai vadei atsisėsti ant Valdovo Kelmo iš minios pasigirdo balsas. „Mums reikia, kad dirbdami, mes užsidirbtume oriam gyvenimui; mums reikia, kad mūsų senoliai galėtų džiaugtis likusiomis jiems dienomis, o ne drebėti dėl kiekvieno cento; mums reikia, kad ant kiekvieno mūsų sprando nesėdėtų krūvos neaišku ką darančių valdininkų;, mums reikia, kad Mokytojas, Gydytojas būtų pasiturintis, ir visas jėgas atiduotų tam, ką daro. Mes žinome, kad tai įmanoma, nes kitose gentyse tai yra. Mums reikia tik IDĖJOS, kaip tai padaryti. O vadų mums nereikia“. Būgnai nutilo, nesigirdėjo net naktinių paukščių čiulbėjimo, atrodė, kad net laužai prigeso… Gentis tylėjo…

Panašūs straipsniai

Komentarų skiltis

Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.