Nepartiniai aidai

Realybės žemėlapiai (1)

Saulius redaktorius

Saulius redaktorius

2020-02-26

Nepriklausomai nuo to, ar mes galvojame, kad mūsų proprotėviai nukrito nuo medžio ir nusilaužė uodegą, ar tikime, kad mus sukūrė Dievas, mes atsidūrėme gana sudėtingame pasaulyje. Maža to, kad mus supa nepilnai suprantama Gamta ir Technika, aplink mus dar pilna būtybių panašių į mus pačius. Panašių, bet kartu labai skirtingų.

Ir visoje šitoje mišrainėje mums reikia kažkaip susigaudyti. Susigaudyti, ne tam, kad rasti kelią nuo namų iki artimiausio alaus baro,- šitą ir šunį galima išmokyti. Mes turime susigaudyti, nes siekiame išmokti prognozuoti,- „o ko tikėtis?“. Ir vieni anksčiau, kiti vėliau supranta, kad TIK nuo mūsų sugebėjimo prognozuoti priklauso, ne tik ar mes išgyvensime, bet ir kaip mes gyvensime. O gyventi mes norime, kiek įmanoma geriau.

Viso pasaulio, su visais reiškiniais aprėpti neįmanoma, galų gale mums to ir nereikia. Todėl, kad viską paaiškinti sukuriami „realybės atvaizdai“ arba žemėlapiai. Jeigu gilintis, mes ir nematome TIKRO pasaulio, mes matome tik jo tam tikrą atvaizdą, ką LAIKOME tikrove. Bet, praktiškai tai visiškai neįdomu, tad palikime tai filosofams. O va „realybės atvaizdai“ jau įdomiau. Ir tai laisvai pritaikoma praktikoje, dar daugiau, tai mūsų prognozavimo pagrindas. Tad juos ir nagrinėsime.

Tik atsiradę Pasaulyje mes pradedame kurti pirmąjį savo tikrovės atvaizdą, juk reikia išsiaiškinti, į kokią velniavą čia mes pataikėme. Ir mūsų pirmasis žemėlapis – „vaikiškasis egocentrizmas,- o paprasčiau,- „aš Pasaulio bamba“. Nenuostabu, aš pradedu verkti, ir kokia aplinkinių reakcija, aš nusišypsau,- vėl kitokia reakcija. Aha, viskas aišku, šiame pasaulyje svarbiausias aš, aš, AŠ. Augame, bandome… Jeigu meškiui paimsi už nosies ir suspausi,- lyg ir nieko. O va jeigu Mamai, ji ir išbarti gali. „Nieko sau, negi ir jai skauda“…

Beje, iki tokių tolimų išvadų prieina ne visi. Nepriklausomai nuo fizinio amžiaus, gana nemaža dalis pasilieka egocentrizmo realybėje. Jie – Pasaulio bamba, jie gali skaudinti kitus. Beje, čia net netinka žodis skaudina, nes egocentristas nesuvokia, kad kitam irgi skauda. Ir ar visi garsieji maniakai nėra užstrigę šiame amžiaus tarpsnyje,- klausimas atviras. Ir labai gaila, bet žmonių „užstrigusių“ šioje realybėje priskaičiuojama 20-30%…

Supratus, kad pasaulis geriausiu atveju turi ne vieną bambą, o kelias, formuojasi naujas tikrovės atvaizdas. Čia berniukų ir mergaičių keliai išsiskiria.

Berniukai pereina į „VARŽYBŲ“ realybė. Lyg ir viskas aišku,- Pasaulis turi daug bambų ir aš tik viena iš jų, bet va, kuo aš kitoks? Dar daugiau, aš turiu būti geresnis, stipresnis, protingesnis… Prasideda varžybos,- kas greičiau nubėgs, kas aukščiau pašoks, kas toliau nuspjaus… Geriausia būti pirmam, blogiausiu atveju pirmame dešimtuke, na, nors ne paskutiniam… Kažkur apie 30% ir liks varžybų realybėje, tik varžysis, kieno mašina galingesnė, kas turi daugiau milijonų sąskaitoje, kas permiegojo su daugiau moterų. Varžybos tęsiasi, lai ploja tribūnos.

Likę gi pereis į naują realybę,- „Jaunuoliška, karas“. Beje, šioje stadijoje, peršokdamos varžybas jau sėkmingai įsitaisė mergaitės. Joms nereikia ko nors įrodinėti, juk ir taip visiems aišku, mūsų herojė – „princesė“. „Kaip, Onutė nelaiko manęs princese, o Tu, Dalyte?“ „Tada Tu su manimi, o Onutei primesim sliekų į kuprinę, tegul žino“. Draugystė PRIEŠ KAŽKĄ, čia visų svarbiausia. Kaipgi kare be sąjungininkų? Išdavystės, abejonės čia nepateisinamos. Dezertyrai naikinami vietoje. Arba su manimi arba prieš.

Panašūs straipsniai

Komentarų skiltis

Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.