Nepartiniai aidai
Ar ilgai būsime savos sistemos įkaitai ?
2020-02-29
Tiesos ir gėrio paieška Lietuvoje, karštligiškai tęsiasi visą nepriklausomybės laikotarpį – kuriasi vis naujos partijos, iškyla ir nusileidžia vis nauji „gelbėtojai“, suskamba vis nauji šūkiai dar skambesni pažadai, bet rezultatai: – Lietuva vis daugiau praskolinta, vis daugiau nykstanti, nusivylusi, supriešinta ir nelaiminga. Kaltiname visi, visus ir viską – vieniems kalčiausia Rusija, kitiems, blogio centras Amerika ir Europa. Kairė, kaltina dešinę, dešinė – kairę….. ir taip nuolatos ir be pabaigos. Nesustojame, iš inercijos, vis lipti ir lipti „ant to paties grėblio“ – desperatiškai ieškome vis naujų gelbėtojų, nesusimastydami, kad visas Lietuvos bėdas lemia ne asmenybės, ne valdžioje esantys žmonės, bet esama valstybės valdymo sistema – santvarka, sukurta ir veikianti valdančiosios klasės diktatorinių galių užtikrinimui. Visi esame šios sistemos įkaitai – tiek Tauta – pilietinė visuomenė, tapusi bevalė ir beteisė, savo išrinktųjų atžvilgiu, tiek išrinktieji – automatiškai tampantys ne rinkėjų, bet valdančiosios klasės atstovais, neprivalantys atstovauti rinkėjams, neprivalantys jiems atsiskaityti neprivalantys žinoti ir vykdyti jų valią, todėl tampantys pažeidžiami – lengvai manipuliuojami ir įtakojami suinteresuotų savanaudiškų jėgų, kurioms, dažnu atveju, yra įsipareigoję „atidirbti“ , už paramą rinkimuose, už vietą sąraše, ar tiesiog už ramų gyvenimą.
Ne visuomet taip buvo. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje viskas buvo kitaip – geriau, teisingiau, demokratiškiau. Pagal 1990 metais galiojusius įstatymus, mes rinkome Respublikos aukščiausiąją ir kitas tarybas ( miestų, rajonų ir apylinkių), tikrai laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose. Visi rinkimai vyko vienmandatiniu, teritoriniu principu: – kvartalo ar kaimo gyventojai rinko savo atstovą į apylinkės tarybą, apylinkės rinkėjai rinko savo atstovą į rajono/miesto Tarybą, miesto/rajono rinkėjai rinko savo atstovą į Seimą. Iki pilnos demokratijos trūko tik teisės rinkėjams savo rinktus atstovus atšaukti, bet ir be šios teisės, tarp atstovų ir rinkėjų buvo įmanomas grįžtamasis ryšys, nes kiekvienas atstovas turėjo konkrečius savo rinkėjus, atstovavo konkrečios teritorijos gyventojus. Atstovavime, veikiant seniūnijų (tada vadinosi apylinkėmis) savivaldai, dalyvavo keletą kartų daugiau piliečių, su pilnomis atstovavimo teisėmis, turintys įsipareigojimus tik rinkėjams. Pirminės – pagrindinės, visus gyventojus jungiančios į šalies savivaldos procesą, grandies atstovai (apylinkių tarybų nariai) turėjo interesą rūpintis savo atstovaujamųjų teritorijų gyventojų bendruomeniniais reikalais, taip pat siūlyti savo sprendimus – savo rinkėjų valią, bendravalstybinių klausimų atžvilgiu, aukštesnėms atstovybėms – rajonų/miestų taryboms ir Seimui. Apibendrinant reikia pasakyti, kad iki 1995m. veikusi valstybės valdymo sistema buvo vienareikšmiškai gera – pritaikyta Tautos – visos pilietinės visuomenės suverenių galių nuolatiniam veikimui – Lietuvos ateities kūrimui visos Tautos suvienytomis pajėgomis.
Deja, ši sistema neturėjo kada įsibėgėti ir virsti realia gyvenimo praktika. Aukščiausioji Taryba 1992 metais, įteisindama partinius sąrašinius rinkimus, o pirmasis Seimas, savo įstatymais 1994m. panaikindamas pirminę savivaldos grandį, visuomenei nieko neįtariant, nesuprantant kas vyksta, išskirtines, diktatorines valdymo teises perdavė grupuotėms su partijų pavadinimais.
Sunaikinus pirminę – esminę – savivaldos grandį, piliečiai praradome visas galimybes aktyviai ir oriai dalyvauti savo gyvenamųjų teritorijų bendruomeniniame gyvenime, o kartu ir visos valstybės, reikalų tvarkymo procese . Netekome nei galimybių, nei teisių bent kiek įtakoti valstybėje vykstančius procesus. Atidavus valdymą vien tik „politinėms partijoms“, kurios, kaip taisyklė, kuriamos ne ideologiniu, bet sportiniu „valdžios ėmimo“ principu, atsivėrė neribotos galimybės visų lygių valdžios savivalei, korupcijai, socialinei neteisybei.
Ypatingai skaudūs, šios sistemos, padariniai teko Lietuvos kaimui, paliktam be teisės spręsti savo išgyvenimo klausimus. Nesant vietos savivaldos, kaime nesikūrė darbo vietos, nesivystė kooperacija, leidžianti išgyventi smulkiems ūkiams ir žemės neturintiems kaimiečiams, nes partinėms grupuotėms užėmusioms rajonuose valdžią, tai nebuvo ir nėra aktualu. To pasėkoje, dauguma kaimo jaunimo buvo priversti emigruoti, kiti… degraduoti. Panaši padėtis ir miestuose – valdžia atitrūkusi nuo eilinių piliečių, nei gali, nei nori , nei sugeba rūpintis darbo vietomis, būstais ir kitais gyventojų poreikiais. Konkuruojant partijoms dėl valdžios, net biudžetinių įstaigų darbuotojai jaučiasi nesaugūs, nes nauji užėmę valdžią, stengiasi sustatyti visur savo žmones, lojalius, ištikimus ir artimus valdantiesiems.
Pati didžiausia, sistemos daroma žala Lietuvai yra ta, kad visuomenė matydama valstybėje besitęsiančią, išrinktųjų vykdomą destrukciją , suvokdama savo beteisiškumą, bejėgiškumą, negalėjimą nieko pakeisti, tampa nusivylusi savo valstybe, jai abejinga, netgi pykstanti ant jos. Pagrįstas nepasitikėjimas savo valdžia, jos nutarimais, sprendimais, jos oficialia pozicija, visuomenę daro įtarią, pažeidžiamą, taip pat labai imlią, Lietuvos priešiškų jėgų skleidžiamam melui.
Artinasi rinkimai – eilinis pseudodemokratijos cirkas, kuriame, eilinį kartą, išsirinksime naujus ir atsinaujinusius „gelbėtojus“, eilinį kartą neatšaukiamus ir neprivalančius atstovauti mus – rinkėjus. Eilinį , vieną kartą per keturis metus, pažaisime demokratiją – nueisime prie urnos ir atiduosime, savo suverenų balsą, be jokios grąžos, be galimybės juo pasinaudoti. Po šio veiksmo, vėl tapsime visiškai nereikalingi – absoliutūs nuliai savo valstybėje..
Sunku suprasti, mūsų pačių renkamus, savus, ne okupantų primestus išrinktuosius: – kokiems reikia būti savanaudžiams, kaip labai reikia nemylėti savo šalies, kad dėl valdžios, dėl jos teikiamos asmeninės ar grupinės naudos, dėl garbės ir savęs sureikšminimo, iš kvailumo ar dar dėl velniai žino ko, būti savo valstybės griovėjais ir daryti viską, kad 1992 – 1994m pirmtakų padarytos piktadarybės Tautai, nebūtų panaikintos, kad Lietuvoje neįsitvirtintų demokratija – pilietinė savivalda, apjungianti visą Tautą – visą Pilietinę Visuomenę, į darnią ir solidarią visumą, galinčią užtikrinti, darnų ir teisingą Lietuvos ateities kūrimo procesą. Kaip keistai beskambėtų, bet mūsų, mus atstovauti išrinkti bendrapiliečiai, iš mūsų visų – iš Tautos pasivogė valstybę, suluošino ją, prigesino jos Tautinę, pilietinę, patriotinę dvasią, taip ryškai liepsnojusią atgimimo laikais.
Kad ir kaip mus, bekankintų klausimas – kodėl??? Kodėl mūsų Tautos Elitas, atgimimo laikais besąlygiškai pasisakęs prieš svetimos valstybės valdžią – prieš Maskvos sovietinę diktatūrą, jau trečias dešimtmetis, laiko Lietuvą pasmerktą išrinktųjų diktatūrai?…. atsakymo toli neieškokime, nes atsakyti į jį galime tik patys – kiekvienas Lietuvos pilietis asmeniškai. Neieškokime ir priešų savo tarpe . Pripažinkime ir prisipažinkime – kalti esame visi ir kiekvienas – kalti kad nesirūpinome savo išsilaisvinusia Tėvyne, kad leidome savo išrinktiesiems savivaliauti, kurti ir įteisinti suktus įstatymus, jų pagrindu leidome Tautos suverenitetą pasisavinti, godžiai ir savanaudiškai, valdančiajai klasei. Leidomės padaromi savo valstybėje beteisiais ir bevaliais, prieš savo išrinktuosius. Taip – leidomės, nes viskas yra padaryta mūsų visų – visos Tautos vardu. Padaryta prieš Tautos valią, bet tik todėl, kad mes – Tauta, jos – savo valios, nesugebėjome ir iki šiol nesugebame išreikšti.
Supratus ir pripažinus klaidas, nebūtų vėlu viską pakeisti – pakeisti be pykčio, be susipriešinimo – sutartinai, sutelktai ir solidariai.
Netgi ir keisti mažai ką reikia – tik atstatyti, nepriklausomybės pradžioje buvusias, Tautos teises:
- Visus rinkimus organizuoti tik vienmandatiniu principu ( balsavimas, ne už sąrašą, bet už konkretų, konkrečios teritorijos rinkėjams atstovausiantį asmenį)
- Suteikti rinkėjams teisę, savo rinktus atstovus, kadencijos eigoje, bet kada atšaukti, išsirenkant į jų vietą kitus. ( šios teisės rinkėjai 1990m. neturėjo, bet ji būtina, užtikrinant teisingą atstovavimą ir atsiskaitymą rinkėjams)
- Įteisinti demokratiškai renkamas seniūnijų Tarybas, seniūnijoms suteikti pilnas savivaldos teises.
Šie trys punktai, trys sakiniai yra demokratijos – visos Tautos solidaraus bendradarbiavimo ir klestėjimo būtina sąlyga, kurią įgyvendinti galima tik vienu, vieninteliu būdu – visuotinu Tautos susitelkimu.
Partijos šiam tikslui Tautos netelks ir pačios šio tikslo nesieks. Viltis – Nepartinis Aljansas.
Panašūs straipsniai
Komentarų skiltis
Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus
Parašykite komentarą