Nepartiniai aidai

Du eilėraščiai

Saulius redaktorius

Kada keliai atrodo klaidūs,
Ir pabaiga jau pradžioje.
Melsvoji liūdesio giraitė
Vėl paskandina savyje.

Priglust ir apkabinti pušį,
Padėti širdį ant akmens…
Kol praeities garsai apsnūdę
Išnyks, nutils, nesivaidens.

Veidus išblukins laiko vėjai,
Kažkur vėl kvies nauji garsai.
Tik takas, tas kuriuo atėjęs,
Nebevilios jau, kaip kadais.

Vėliau, paslėps žolė takelį.
Naikindama atgal kelius…
Juk ne VISUR sugrįžti galim
Bet ir nelaukia nieks VISUR.

Nežinau, kur sutiksiu rytojų,
Vis kely, amžinai vis kely…
Mano kelias neves prie Šventovės,
Nors praeisiu visai netoli…

Gal matysiu net kupolus aukštus,
Net užuosiu kvapus smilkalų.
Tačiau suksiu šalin iš to krašto,
Link žmonių, nuo dievų netikrų.

Miestus keičia kaimeliai ir kloniai.
Šaltos naktys pakeičia dienas.
Vis kelionėje, amžiais kelionėj…
Naujas takas… O kur jis nuves???

Gal kažkur prie mažutės pirkelės,
Kur žėruoja ugnis židiny…
Tačiau priekyj tik tolimas kelias,
Ir mintis, kad keliauti turi…

Nežinau, kur sutiksiu rytojų,
Kur praleisiu naktis ir dienas.
Mano kelias neves prie Šventovės,
Bet prie niekšų jis irgi neves.

Peržiūrėta: 810

Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus