Nepartiniai aidai
Nekintamumas
2020-02-26
Ar kada nors susimąstėte, kad šis momentas paskutinis? Kito tokio nebus. Ir net jeigu skaitysite šią pastraipą dar kartą, tai bus jau kitas momentas, ir pastraipa atrodys kitokia, galų gale jau ir Jūs būsite kažkiek kitokie?
Dūlėja žemė, yra akmenys, auga arba mažėja kalnai. Gęsta žvaigždės, daugelis žvaigždžių, kurių šviesą mes matome, jau nebeegziztuoja. Viskas aplink mus yra amžinas kitimas. Pastovumas? O kas gi yra pastovaus? Netgi žmonija, kaip kažkada atsirado, taip kada nors ir išnyks.
Ne, tai ne pesimizmas. Ir netgi ne egzistencializmas. Kitime nėra nieko blogo, tiesiog jis gana dažnai neteisingai ir su baime priimamas. Paprasčiausia, taip be galo be galo norisi kažko pastovaus,- pastovaus darbo, pastovių pajamų, pastovios meilės… Amžinų ir nekintančių vertybių, dėsnių, nurodymų, įstatymų. Tačiau to nėra ir niekada nebus.
Galbūt kai kam atrodys kitaip, ir, aišku, jie bus savaip teisūs, bet man gyvenimas primena upę. Didelę upę, kurioje būna ir menkos audros ir dideli uraganai (dovanokite, nežinau ar upėse būna uraganai, bet mano upėje būna). Ir toje upėje mes. Mes galime kažkiek plaukti prieš srovę, mes galime nerti gilyn (arba net likti panirę), mes kažkiek galime net iššokti iš vandens ir kurį tai laiką būti virš upės. Negalimas yra tik vienas, sustabdyti jos tekėjimo, ir mūsų buvimo tame tekėjime.
Kažkur toli lieka vaikystė, jaunystė, mes plaukiame toliau, pirmoji meilė, antroji, dešimtoji, draugai, plaukę šalia, vėliau po truputį nutolę, arba priešingai ir toliau plaukiantys kartu. Kažkas priplaukia ar srovė atneša prie mūsų, kartais reikšmingus žmonės ar reikšmingus įvykius. Ar jausmus,- meilę, pyktį, neapykantą. Vieni tie jausmai kelia mus iš upės ir mes kažkiek pakylame, kiti tempai gilyn į dugną. Bet, laimei ar nelaimei, tai irgi laikina. Kažkas lieka mūsų atmintyje, tačiau to jau nėra, upė tai nunešė kažkur toliau, ir atmintis mus apgauna, kažkas lieka širdyje, bet ir to iš tiesų nėra.
Vertybės, idealai… Pradžioje jų laikomės tarsi gelbėjimosi rato. Tarsi kažko pastovaus, kas gali palaikyti, tarsi tvirto pagrindo po kojomis. Bet laikas bėga, upė daro eilinė vingį, juodi debesys pranašauja audrą, ir po audros, kai šviečia saulė, mes suprantame, kad ir tos vertybės… Ech kaip tai trapu, ir kažin ar jos išlaikys kitą audrą.
Tiesa, dauguma laikosi savų vertybių ir idealų, net kai tie traukia į dugną. Ir net paskęsta jų neišdavę. Ar jie teisūs? Nežinau. Svarbu, kaip jie gyveno. Jeigu jie gyveno pilnavertiškai, sėkmingai, buvo laimingi, kaupė, bet ne sau, dalinosi, bet nesitikėdami atlygio,- tada taip, jų plaukimas buvo geras. Puikus plaukimas. Deja, deja… Kiti skęsta dėl vertybių, idealų, kurie primesti kažkieno svetimo, visuomenės, valstybės ir… Ir tegul. Ne mums juos teisti.
Ir net nejauku. Nejauku, nes nėra nieko pastovaus. Yra. Pastovus yra amžinas judėjimas, ir amžinas kitimas. Tik tiek.
Ir gero Jums plaukiojimo.
Panašūs straipsniai
Komentarų skiltis
Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus
Parašykite komentarą