Nepartiniai aidai

NeProtas

Saulius redaktorius

Saulius redaktorius

2020-02-26

Kad atsirastų protas, gamtai reikėjo ilgai ir kruopščiai dirbti. Lengva natūralios atrankos būdu atskirti stipresnius raumenis, kietesnius dantis, ar tinkamą pasislėpti odos spalvą. Su protu sunkiau… Atskirti, kad kardadantis tigras suėstų kaip tik mažiau protingą, kad šio genai neįsitvirtintų populiacijoje, oi kaip gamtai reikėjo padirbėti.

O va atpratinti žmogų nuo mąstymo gana paprasta. Pamąstykime, protingas, mąstantis žmogus nereikalingas nei valstybei, nei bažnyčiai, nei darbdaviui.

Pradėkime nuo darbdavio. Darbdaviui išvis nereikalingas žmogus, jam reikalingas darbuotojas, jeigu jį jis galėtų pakeisti robotu, jis tą mielai padarytų. Tačiau jeigu jau įvyko tokia nelaimė, ir vis tik tenka samdyti žmogų, reikia kad tas žmogus vykdytų nurodymus,- „kasti nuo čia iki pietų“. Kam kasti, dėl ko kasti, ar negalima viso to spręsti kitaip,- ne Jūsų reikalas. Kastuvą į dantis ir pirmyn.

Nors teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad ČIA proto blyksniai dar kartais skatinami. Va, jeigu darbuotojas, sugalvos, kaip darbdaviui sutaupyti pinigų, tada… Jis tai turės išaiškinti, darbdaviui suprantama kalba, įrodyti apskaičiavimais, pagrįsti kokiu šimtu pavyzdžių, po to, prasibrauti per dešimties sekretorių užtvaras, sulaukti kada darbdavys bus „vietoje“, neužsiėmęs, ir tinkamos nuotaikos kad suprasti. Ir jeigu mūsų vargšui protuoliui nusišypsos laimė, jį net pagirs. Tiesa, girdamas darbdavys pagalvos,- „šituo tipu reiktų kuo greičiau atsikratyti, gudrus jau labai“.

Bažnyčia to net neslepia. Reikia TIKĖTI dogmomis, ne suprasti, ne pajausti, o tikėti. Kad kai kurios dogmos labai jau abejotinos, negalima net užsiminti. Bendrai, užsiminti galima, va kad L. Tolstojus parašė savo pamąstymus apie Kristų, kurie, beje man gražesni, humaniškesni už visų Evangelijų geriausias vietas kartu sudėjus. Parašė… ir buvo atskirtas nuo Bažnyčios. Ai, ką čia daug kalbėti, ant kelių, akis į dangų ir melskis, nusidėjėli.

Taip jau susiklostė, kad vieniems žmonėms sekasi geriau, kitiems blogiau, tretiems išvis prastai. Būna nelaimės, gaisrai, ligos… Kad tie, kuriems nesiseka nemirtų badu, ir netgi gyventų padoriai atsirado valstybė. Tikslai lyg ir kilnūs, paimti perteklių iš tų kuriems sekasi, ir paskirstyti tą perteklių tarp tų kuriems nesiseka. Deja deja…

Iš tikrųjų gavosi truputėlį kitaip, į visą šią paskirstymo grandinę įsikišo jo didenybė valdininkas. Ir šio klano logika paprasta,- kuo daugiau mes paimame iš turinčių, ir kuo mažiau atiduodame neturintiems, tuo daugiau lieka mums. Paprasta? Paprasta. Todėl reikia sukurti represinį aparatą kuris atiminėtų, ir barjerais atitvertą aparatą kuris neduotų. Tam kad būtų schema būtų sunkiai suprantam tiems, kurie negalvoja, reikia paskelbti, kad valstybę – tai mes visi. Žinoma, tie kas galvoja čia patenka į keblią padėtį,- vadinasi, mes (valstybė) atimame iš savęs paties, ir kada reikia neduodame sau pačiam. Bet kiek tokių galvojančių, na ir kam į juos kreipti dėmesį kai yra valstybės (mūsų visų) interesai.

Žmogus galvojantis čia itin pavojingas. Ir, kas baisiausia, jo priversti visai negalvoti nepavyks. Tad… Yra televizija, laikraščiai, galų gale interneto portalai… Visi puikiai žino, kad jeigu pirmame puslapyje įdėsi kruviną, subadytą lavoną, ar gražuolę, didelėmis krūtimis, skaitytojas galvos apie tai, o ne apie tai ką nereikia. Ir jis negalvos, kodėl po Panamos skandalo, kai hakeriai išviešino žinomų asmenų ofšorines sąskaitas, Kameronas raudo, balo, bet liko premjeru, Islandijos premjeras atsistatydino, o Ukrainos prezidentas nei raudo, nei balo. Nors jeigu palyginti, kaip gyvena eilinis Ukrainos ir Islandijos ar Didžiosios Karalystės pilietis, ukrainiečiui jau nebe balti, o nusišauti reiktų…

Toliau dar įdomiau. Hakerius pasmerkė beveik viso pasaulio politikai. . O kaip su tais, kurie buvo paminėti, kurie MAŽIAUSIA slėpė mokesčius nuo šalies, kuriai vadovavo. Tiksliau, kaip su kitų, “švarių” politikų požiūriu į juos? Matote, klausimas gana įdomus, iš etinės pusės, na įsivaizduokite, Jūs susirenkate į vakarėlį, ir tiksliai žinote (ir visi vakarėlyje žino), kad toks ir toks – vagis. Kaip į jį žiūrės vakarėlio dalyviai? Išvys, ignoruos, žiūrės paniekinančiai… Priešingas atvejis, į sueigą susirenka vagys, ir atvyksta vienas, jau išaiškintas vagis. Supras, žvelgs su užuojauta, palaikys… Beje, o kuris modelis artimesnis kitų politikų požiūriui į aukščiau minėtus herojus? Aišku. Toliau šia tema nemąstykite, kenkia Nacionaliniam saugumui.

Bet kam daug politikuoti. Įdomu, o pačiam žmogui, ar tikrai jam reikia galvoti, tuo labiau, kai viskas išvirta, suvirškinta, ir perteikta žiniasklaidos, bažnyčios, ar darbdavio. Tik klausyk ir vykdyk…

Čia turime pasirinkimą. Galime būti robotais, ir mus girs ir valstybė ir darbdavys ir bažnyčia. Galime bandyti tapti žmonėmis, pabandyti nors kažką mažai bet savo, nors trupinėlį, bet už tai mes nedėkingi niekam,- nei darbdaviui, nei valstybei. Tik tam kad įrodyti sau, kad galime. Ir taip po truputėlį, vis tolyn, tolyn, kol į visas šias struktūras pažvelgsime iš paukščio skrydžio. Taip, jos reikalingos, bet tik kaip neišvengiamas blogis.

Ir kai išmoksime ne aklai tikėti,- bažnyčia ar žiniasklaida (beje, bet kokia žiniasklaida, tiek oficialia, tiek “alternatyvia” (nors čia irgi įdomu, kaip Jums išsireiškimas “alternatyvi tiesa”, neskamba kažkaip), o kritiškai mąstyti, tik tada įgysime laisvę. Laisvės mums niekas neduos, mes laisvi, tiek kiek jaučiamės laisvi. Ir kaip bebūtų gaila, Franklas nacių koncentracijos stovykloje buvo laisvesnis, negu daugelis iš mūsų.
Tik du keliai. Ir pasirinkimas.

Panašūs straipsniai

Komentarų skiltis

Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.