Nepartiniai aidai

Paprasta laimė (1)

Saulius redaktorius

Saulius redaktorius

2020-02-26

Visi žino kaip tapti laimingais. Apie tai tiek prirašyta, tiek prikalbėta. Ir tai taip paprasta,- mąstykime pozityviai, „elgkimes, tarsi būtume laimingi, ir mes iš tiesų pasijusime laimingi“, šypsokimės ir t.t. ir pan.

Tačiau, kai veido raumenys pavargsta nuo šypsenos, kai kasdienės afirmacijos,- „aš turtingas, aš laimingas“ nebe tonizuoja, o migdo,- atsiranda supratimas, kad kažkas ne taip, turbūt kažką praleidome, kažko nesupratome, apsirikome…

Tada vėl puolame prie neišsenkančio žinių šaltinio,- „vienuolio, kurį partrenkė „Ferrari““, amžinojo Karnegi, kuris taip gerai žinojo, kaip susirasti draugų, tačiau kažkodėl tai baigė gyvenimą nusižudydamas, ar kažko kito (nesinori būti nuobodžiam,- tų „guru“ tiek, kad juos išvardinti užimtų šimtus lapų).

O juk dar yra neišsenkantis žinių šaltinis “Facebook”, “Youtube”… Ypač pastarajame yra tiek gyvenimo kelių aiškintojų, visomis kalbomis, kad jeigu juos pavertus tikrais kelininkais, Lietuvėlės keliai būtų lygūs kaip stiklas…

„Ach taip“- suprantame, dar reikia meditacijos. Va, kas mus atves į tikrąjį kelią, va kada mes tapsime laimingi. „Juk Buda meditavo, Markas Aurelijus meditavo, Niutonas, ir tas meditavo, iki jam ant galvos užkrito obuolys, ir jis suvokė, kad žymiai prasčiau, kai užkrenta obelis, ir išrado šalmą. Štai tikrasis kelias į laimę“.

Ir štai mes jau mėnesį po pusvalandį žiūrime į savo bambą, tuo pačiu metu siekdami kvėpuoti, kaip žuvis išmesta į krantą, ir dar, tuo pat metu, kartojame dešimt skirtingų afirmacijų ir šventąjį žodį „OM“.

Ir iš tiesų, kai tik baigiame šį savęs kankinimą, mes pasijuntame laimingi. Tačiau tik todėl, kad tai baigėsi, ir ligi tol, kol prisimename, kad rytoj reiks vėl griebtis to pačio…

Supratimas, kad kažkas ne taip vieniems ateina iš lėto, kitiems suvokimas kerta staiga,- pamačius, kad visi kaimynų šunys jau šypsena atsako į mūsų šypseną, bet mums nuo to tik norisi loti… Treti tampa laimingi, na beveik, „na dar kelias dienas pažiūrėti į bambą ir pasišypsoti ir jau tada visai, o dabar jau, jau…“ Tiesa, ir jiems kirba (tik vis nutildoma) abejonė, kad čia kažkas ne taip.
… Ir pasirodo viskas ne taip jau paprasta, ir „guru“ žino ne viską, ir daug ką reikia suprasti, pajusti patiems, ir ta laimė, ech, ne vienoda ji visiems. Tačiau mano pamąstymus apie tai skaitykite toliau.

Panašūs straipsniai

Komentarų skiltis

Komentuokite atsakingai. Jūs atsakingi už savo komentarus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.