Nepartiniai aidai
Diskusijos ar ginčai? Logika ar emocijos?
Parašė: Arvydas Ugenskis
2020/02/15
Du straipsniai, dvi nuotraukos ir emocijos liejasi laisvai. Kas atsitiko su kai kuriais? Kur dingo šaltas protas? Ir kodėl emocijos liejasi laisvai? Nes užkliudyta kažkas pamatinio. Kažkas kas vadinama teisingumu.
Priminsiu teisingumas išplaukia iš bendruomenės mentalinio lygio, kuri apsprendžia tradicijų, papročių visumą. Kažkas teisingumą tapatina su teisėtumu, kas yra visai neteisinga. Nes teisėtumas kyla iš teisės aktų, kodeksų ir t.t. Kurie parašomi dažniausiai tam tikros srities specialistų. Dažnai angažuotų specialistų, turinčių savanaudiškų tikslų, rašant vieną ar kitą įstatymą. Lietuvoje todėl mes ir jaučiame diskomfortą, nes teisingumas dažnai prasilenkia su teisėtumu.
Kam Reikalinga Ideologija
Parašė: Arvydas Ugenskis
2020/02/06
Reikia ideologijos ar ne? Kaip amžinas klausimas.- būti ar nebūti? Vienareikšmio atsakymo nėra. Galima gi gyventi be jokios ideologijos ir tai vėlgi bus ideologija, kad ir anarchistinė. Tai kam tada ta ideologija reikalinga? Gyvenkim, kaip gyvenam ir tiek. Bet ne, laikas nuo laiko atsiranda, kokia nors ideologija. Atsiranda ir įvyksta perversmas visuomenėje. Negi žmonėms protas pasimaišo, kad ima ir įtiki į kažką? Ne gerbiamieji, ideologijai atsirasti turi būti subrendusi socialinė terpė. O atsiradimo priežastis noras gyventi geriau.
Visada žmonės norėjo, nori ir norės gyventi geriau. Ir jei jie bus nepatenkinti savo padėtimi nori, nenori atsiras ideologija, kuri siūlys kelius padėčiai pagerinti. Ar ji bus įgyvendinta ar ne tai jau kitas klausimas, bet kad gali užvaldyti protus, tai jau tikrai. Prisiminkime neseną istoriją – Marksizmą, Leninizmą ir tarybų Sąjungą, fašistinę Vokietiją ir Hitlerį, o kiek jų pavyzdžiu pasaulyje socialinių eksperimentų įvyko įvairiose šalyse ir tebevyksta? O viskas tik dėl to, kad žmonės nori gyventi kitaip, dažniausiai geriau. Ir kas tada tiems žmonėms yra ideologija? Tai priemonė norimiems tikslams pasiekti. Štai ir atsakymas į klausimą, – kas yra ideologija? Ar ta priemonė gera ar bloga galima spręsti tik iš jos panaudojimo rezultatų. Socializmas, komunizmas neatlaikė išbandymų, nacionalsocializmas, fašizmas taip pat. Bet socialdemokratija gyvuoja. Liberalizmas taip pat.
Iš raudonos į pilką
Parašė: Saulius redaktorius
2020/01/28
Vienoje nedidelėje okupuotoje valstybėje visa valdžia buvo vienos partijos rankose,- „Raudonosios“. Žinoma, ši partija valdė taip, kaip reikia okupantui, bet laikas bėgo, šalies gyventojai sujudo ir išvijo okupantą.
Negalima sakyti, kad aukštieji „Raudonosios“ partijos nariai nenorėjo tos valstybės nepriklausomybės. Juk anksčiau, visas duokles, surinktas iš gyventojų, „raudonieji“ turėjo siųsti okupantui. Žinoma, kažkas ir tiems aukštiesiems nariams likdavo, bet mažai, mažai… O čia, tokios perspektyvos,- viskas ką pasiėmei – Tavo.
Ir štai, valstybė, jos gyventojų dėka išsivadavo, ir atrodė, kad partijai atėjo puikūs laikai,- rink duokles ir džiaukis. Bet iškilo viena problema.
Gyventojai, kad juos kur velniai nujotų, norėjo patys valdyti, arba bent jau pasirinkti, kas juos valdys. O iš vienos partijos, koks čia pasirinkimas? Bet visų baisiausia, kad tuo metu, gyventojai buvo vieningi, taigi pavojingi. Supyks ir nuvers raudonąją partiją.
Bet rado išeitį „raudonieji“, o gal bespalviai pasiūlė. Ir išeitis labai paprasta,- iš „raudonosios“ partijos ir „valdiškųjų bespalvių“, reikia padaryti dvi partijas – „juodąją“ ir „baltąją“. Ir tada žmonės galės rinktis, tačiau nors ir ką jie pasirinktų, valdžioje bus tie patys. „Geras policininkas“ ir „blogas policininkas“, ir nesvarbu, kad vieną kadenciją blogas, o paskui jį pakeičia geras, svarbu abu jie dirba toje pat struktūroje, ir siekia naudos jai – policijai. Tad taip ir su tom partijom. Geras buvo sumanymas, gudrus.
Gerai ir tai, kad visi už „baltieji“ apšauks blogais ir dirbančiais su okupantais, visus tuos, kurie nepalaiko jų. O „juodieji“ lygiai tą patį darys su savo priešininkais. Vienybės neliks. O kai nelieka VIENYBĖS, kas ta Tauta,- daryk su ja ką nori.
Kadangi naujų partijų vadovai buvo ambicingi, net didžiausi skeptikai patikėjo,- o taip, valstybėje demokratija, dvi partijos, ir galime rinktis vienus arba kitus, juk visi matė, kaip tos buvusios raudonosios partijos dalys tarpusavyje riejasi. Šitą matė, šitą rodydavo, o va, kad kai jiems naudinga jie viską susitaria, šitą rodyti pamiršdavo. Kad tada, kai būdavo svarbu JIEMS abi partijos tapdavo vieninga „pilkąja partija“, šito nematė niekas, ir Tauta pasidalinusi į „juodųjų šalininkus“ ir „baltųjų šalininkus“ riejosi tarpusavyje. Vienybė dingo.
Partijos (tiksliau, ta pati partija, buvus raudonoji, dabar pilkoji) pirmiausia sau pajungė spauda. Oi ne, negalvokite nieko blogo, jie korespondentus pašaudė tik pradžioje, o paskui pinigais, pinigais – juos. Ir net savarankiškų, nepalaikančių partijos jie per daug neskriausdavo, tegul sau rašo, kol pinigai pasibaigs.
Žinoma, pilkieji sau pajungė prokuratūrą, teismus, visus saugumus ir kitas baudžiamąsias struktūras, priėmė sau įstatymą, kad tik patekę į Aukščiausią Valdžią partijos gauna lėšų iš gyventojų „partinei veiklai“, o kitų lėšų, kaip ir būti negali. Ir po visų tų pertvarkų, išdidžiai pareiškė,- „kurkitės naujos partijos, kurkitės ir dauginkitės“. Tiesa, kaip joms kurtis ir daugintis, be pinigų, be spaudos palaikymo – nenurodė.
Ir valdė šalį tos dvi susilieją partijos,- juoda ir balta,- pasikeisdamos. Nors, iš tiesų jau daug kas matė tik vieną – pilką partiją. Ir žinoma, kažkokiais stebuklingais būdais į Aukščiausiąją Valdžią patekdavo ir kiti. Bet… jų buvo per mažai, vieni jie negalėdavo, tad turėjo šlietis prie juodų arba baltų, ir taip tapdavo pilkais…
Taip taip, buvo, kas bandydavo apeidamas pilkuosius valdžion pakliūti, bet vienus pilkųjų prokurorai pagriebdavo, tik prie valdžios priartėjus. Kiti, tokie „žalieji“ net į valdžią pateko, bet ten juos jau taip spauda užsipuolė, kad jie iš tos baimės papilkėjo.
Taip ir liko toje valstybėje valdanti pilkuma, per amžių amžius. Viena pilkuma – viena Tiesa…
P.S. Kaip Jūs ir patys supratote, bet kokie atsitiktiniai sutapimai su tikrove GRYNAS ATSITIKTINUMAS. Visa, kas čia parašyta, tik autoriaus fantazija.
Nuo nepriklausomybės iki partinės diktatūros
Parašė: Saulius redaktorius
2020/01/28
Kažkada, mes galvojome kad kursime savo Valstybę. Kad mes išsirinksime protingiausius, kurie valdys, bet ir tie protingiausi, prieš priimdami sprendimus tarsis su Tauta.
Kas gavosi? Valdžią okupavo partijos. Esmė ne protingesni, o KOKIOS partijos atstovas esi. Seimūnai nesitaria su mumis, jie siaurame partiniame rate tariasi tarpusavyje. Jie priima sprendimus ne mums, o palankius Jiems, Juos remiančioms firmoms, Jų paskirtiems žemesnio rango valdininkams. Rūpinimasis Tauta ir Lietuva liko tik žodžiuose, veiksmuose tik partinė nauda.
Kažkada mes dar buvome reikalingi. Jeigu ne mūsų pasiaukojantis Bokšto, Parlamento gynimas, jokios Nepriklausomybės ir būti nebūtų. Jeigu ne pirmieji rinkimai, iškėlę Sąjūdį, kuriose buvo toks aktyvus dalyvavimas, jeigu ne pirmasis Referendumas dėl nepriklausomybės,- tie, kurie dabar skelbiasi atnešę Nepriklausomybę būtų likę eiliniais valdininkais. Mes tikėjomės, kad būsime reikalingi visada.
Hibridinis
Parašė: Saulius redaktorius
2020/01/28
Yra toks posakis,- „karas viską nurašo“. Tad, politikams karas – gerai. Bet kokios nesąmonės, bet kokios klaidos, bet kas iššaukia puikų paaiškinimą,- „juk karas“.
Tiesa, karas dabar hibridinis. „Hibridinis“ irgi puikus politikų sumanymas. Juk ne visada girdisi šūviai ir sproginėja bombos, o va nesąmones (sau naudingas) daryti taip norisi… Yra ir kitų pliusų, jau dabar yra šio karo didvyrių, aukų, bet gal sulauksime ir maršalų, ir generalisimų…
Vienas šio karo didvyris ir auka, kad ir Andrius Kubilius. Jam hibridinis rusų tankas, užtvėrė hibridines duris į ET Generalinio Sekretoriaus postą. Ir veltui „krizių valdovas“, apsiginklavęs hibridinėmis prieštankinėmis granatomis šaukė,- „rusai puola“. Europa, apkurtinta hibridinių kononadų, nieko negirdėjo, o ponas didvyris ir, kartu, auka liko be posto. Taip ir norisi išlieti hibridinę ašarą, prie jo hibridinio kapo.
Gaivališka jėga
Parašė: Saulius redaktorius
2020/01/28
Iš tiesų greito galo niekas nepranašavo. Statėsi gražiausi rūmai, gatves puošė nuostabiausios skulptūros, kas savaitę Koliziejuje vykdavo efektingiausios gladiatorių kautymės, mūšių inscenizacijos, o kai Romos imperijos gyventojai pavargdavo nuo kraujo, ten pat buvo demonstruojami gražiausi pasaulio gyvūnai, aktoriai, vietiniai ir vergai, kartodavo dar graikų sukurtas pjeses… Vynas liejosi per kraštus, buvo visiška seksualinės laisvė, galima vadinti, net ištvirkimu. Homoseksualizmas ir pedofilija vis labai plito ne tik tarp patricijų, bet ir tarp miestelėnų. Atrodė šiai viso gyvenimo šventei nebus galo. Tačiau jis jau artėjo… Iš visų pusių tvenkėsi barbarų gentys.
Milijonieriai
Parašė: Saulius redaktorius
2020/01/28
Kažkur skaičiau, kad lietuviai – unikali tauta. Nors ko gero, visos po-tarybinės tautos kažkuo unikalios. Tiesa, kai kurios iš jų to unikalumo atsisakė, kitos (tarp jų ir mūsų nuostabi Tėvynė ir liko unikaliomis).
Ir siūlau susimąstyti štai apie ką. 1991 Lietuva tampa nepriklausoma. Bet palikime nuošalyje valstybės peripetijas, pamąstykime apie paprastus žmonės. Kas jiems pasikeičia? Iš principo – nieko. Gydytojai toliau vaikšto į ligonines ir gydo žmonės, mokytojai – į mokyklas, darbininkai – į fabrikus ir gamyklas. Ir, beje, visi gauna tas pačias kapeikas kurias gavo ir „prie ruso“. Kol kas viskas teisinga, taip?